|
Kaljario regionas dėl savo artumo su [[Sicilija]] ilgą laiko buvo placdarmas išsilaipinantiems užkariautojams arba paskutinis punktas besitraukiantiems. Anksčiau Kaljaris buvo svarbiausias [[vandalai|vandalų]] miestas ir paskutinė [[saracėnai|saracėnų]] tvirtovė, kurioje jie ilgiausiai išsilaikė, kol XI a. pradžioje juos visiškai išstumė Pizos respublika. Piza pirmiausia užėmė Sulkio regioną pietryčiuose, paskui užėmė patį Kaljarį ir jį atstatė. Pizos respublika buvo labai suinteresuota Sardinija, kadangi tai buvo puiki bazė, iš kurios buvo lengva kontroliuoti prekybinius maršrutus tarp Italijos ir [[Šiaurės Afrika|Šiaurės Afrikos]].
Pirmasis istorikams žinomas judikas buvo TorchitorijusTorkitorijus I (''Torchitorio I''). Jo gimimo vardas buvo ''Orzoccorre'', o TorchitorijusTorkitorijus buvo dinastinis vardas. Tuo metu Kaljario judikate valdžią pakaitomis turėdavo du klanai - ''Torchitorio de Ugunale'' ir ''Salusio de Lacon''. Torchitorijus buvo judikas, kai pertvarkant katalikybę Grigaliaus reformomis Sardinijoje pasirodė katalikų vienuolių ordinai. Kaljaris, kaip ir kiti judikatai, pripažino popiežiaus ir Pizos vyresnumą. TorchitorijusTorkitorijus globojo Monte Kasino (''Monte Cassino'') vienuolius, kurie vyko į salą su ekonominėmis, technologinėmis ir religinėmis reformomis. Po TorchitorijausTorkitorijaus I į sostą 1089 m. įžengė jo sūnus Konstantinas I, turėjęs titulą ''rex et iudex Caralitanus'' 'Kaljario karalius ir teisėjas'.
Viena iš tų laikų judikų tradicijų buvo patvirtinti vieną iš pirmtako įsakų, dažniausiai žemės ar privilegijų dovanojimo įsaką. Konstantinas II globojo [[vienuolynas|vienuolynus]], įkurtus vienuolių iš šv. Viktoro abatijos [[Marselis|Marselyje]] (''Abbaye Saint-Victor de Marseille''). Tačiau prasidėjo konfliktai tarp [[Provansas|Provanso]] kilmės vienuolynų ir [[Pizos arkivyskupija|Pizos arkivyskupijos]] įtakos. Vėliau Kaljario judikas Konstantinas II, kartu su Toreso judiku Gonarijumi II (''Gonario II'') ir Galuros judiku Komita I (''Comita I''), prisiekė būsią ištikimi [[Pizos arkivyskupijaiarkivyskupija]]i. Tai rodė, kad Kaljario judikatas orientavosi į naujai reformuojamą katalikybę, nors tuo metu jis buvo pusiau nepriklausomas.
Po Konstantino II valdė jo dukra su vyru Petru (''Pere de CàlerPjetro''). Jai mirus Piza bandė ji pašalinti iš sosto ir pasiuntė Masos (''Massa'') [[markgrafas|markgrafą]] Obertą, kad šis užkariautų judikatą. Spėjama, kad Obertas pats tapo judiku, o jam mirus Pizos respublika judiku padarė jo sūnų GiljomąVilhelmą I (angl. vadinamą Viljamu I).
<br>GiljomoVilhelmo I valdymo metu (1188 – 1214) Kaljario judikatas nuolat kariavo su Arborėjos, Galuros ir Logudoro judikatais. GiljomoVilhelmo I paliepimu buvo suimtas ir įkalintas Arborėjos judikas Petras I (''Pere I d'ArboreaPjetro''), ir GIljomasVilhelmas I pastarojo vardu valdė Arborėjos judikatą. Jis bandė nukariauti Galuros judikatą, bet jį atrėmė Lambertas Viskontis (''Lamberto Visconti''). Giljomas I gerai sutarė su Pizos respublika, bet mirdamas paliko tik dukteris. Jo įpėdinė Benedeta (''Benedetta'') ištekėjo už Arborėjos judiko Barisono III (''Barisó II d'Arborea''), taip du judikatai susjungė. 1217 m. mirus Barisonui II jiedu vėl atsiskyrė. Kaljario judikatas lėtai iro, kol įvairios partijos kovojo dėl BenedettosBenedetos. Pizos dominavimas sustiprėjo kaip niekada.
1256 m. judikas Jonas (''Chiano'') pabandė atsikratyti priklausomybės nuo Pizos, ir tapo Genujos respublikos sąjungininku, bet jį nužudė Pizos agentai. Po Jono sostą perėmė jo sūnus, bet 1258 m. Piza padalino Kaljario judikatą, ir šio istorija pasibaigė.
|
