Lietuviškas vakaras: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Bashke (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Bashke (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 50:
 
Miestuose būdavo ruošiami choro ir instrumentiniai bei vokaliniai koncertai be vaidinimų. Kaimo lietuviškuosiuose vakaruose paprastai ruošiama sudėtinė programa: po pjesės būdavo deklamuojamos Maironio, Antano Baranausko, Vinco Kudirkos ir kitų poetų eilės. Viena mėgstamiausia lietuviškų vakarų programos dalis – „gyvieji paveikslai“. Jų pradininkas bei uoliausias statytojas buvo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Šį teatrinį žanrą kūrė žmonių grupė ar vienas vaidintojas. Paveikslų tematika buvo plati ir įvairi (pvz.: „Gedimino laidotuvės“, „Šienpjūviai“, „Vaidilutės prie aukuro“, „Lietuviai senovėje, baudžiavai esant“ ir kt.), statomi tam tikrame fone, su atitinkama dekoracija, atlikėjų grupės dekoratyviai apšviečiamos. „Gyvuosius paveikslus“ savo scenose rodė daugiausia didesnių miestų teatrinės draugijos, kurios turėjo gerą apšvietimą, dailininką dekoratorių, bei kitas reikalingas sąlygas ir išteklius.
 
[[Vaizdas:pirmojidaina.jpg|thumb|right|260px|Pirmoji dainų šventė Vilniuje 1924 m..]]
 
Dainos buvo būtina kiekvieno lietuviško vakaro programos dalis, net viena iš svarbiausiųjų, labiausiai visų mėgstama bei laukiama. Retas lietuviškas vakaras praeidavo be dainų, ir tai tik tada, kai dėl kurių nors priežasčių nebūdavo galima suorganizuoti choro. Sudaryti chorą ir jį tinkamai paruošti, bei su juo pasirodyti savo apylinkėse stengėsi ne tik žymesnieji Lietuvos miestai, bet ir beveik kiekvienas bažnytkaimis. Žymiausi lietuviškų vakarų chorų vadovai, ištobulinę šį dainos ir teatro žanrą, paskatinę lietuvių dainų šventės atsiradimą – Stasys Šimkus, Juozas Tallat – Kelpša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Vincas Nacevičius, Mykolas Leškevičius.