Lietuvos krikščionių demokratų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Partija rėmėsi jaunais kunigais. Siekė išlaikyti katalikų bažnyčios privilegijas Lietuvoje. Išleido keletą atsišaukimų, daugiausia nukreiptų prieš socialdemokratus, smerkė socialdemokratus už jų radikalumą ir palankiau vertino Lietuvos demokratų partiją, su kuria mielai bendradarbiavo. Tačiau Rusijos caro valdžia po 1905-1906 m. neramumų labai sugriežtino tvarką šalyje, suvaržė piliečių politinį veiklą ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos įgyvendinimas buvo sustabdytas - naujų kuopų steigti neleido.
Jau Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, o kai kas prakalbo net ir apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kai Lietuvoje viešpatavo okupantai vokiečiai, Lietuvos inteligentai, numatydami, kad karas ir okupacija ne amžini, pradėjo svajoti apie Lietuvos atkūrimą ir gavo iš okupantų leidimą 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sušaukti Lietuvos atstovų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota rūpintis konferencijos nutarimui įgyvendinti. Slaptu balsavimu renkant Tarybą, net dešimt išrinktųjų buvo krikščionių demokratų pakraipos. Konferencijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partijos branduolys, kuris nutarė vadovautis šiek tiek pataisyta, 1904 metais parašyta, Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa. Dar konferencijos metu du krikščionių demokratų partijos atstovai iš Tarybos pasitraukė, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pasirašė aštuoni krikščionių demokratų partijos atstovai.
Pasitraukę į Rusiją lietuviai katalikai, 1917 m. birželio 1-9 Peterburge įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų partiją ir pradėjo veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Šios partijos centras pradžioje buvo Peterburge, greitai buvo perkeltas į Voronežą ir partijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius, kuris per trumpą laiką aplankė daug Rusijos miestų, kur tik gyveno lietuvių, visur steigdamas LKDP skyrius. 1917 m. lapkričio 6-7 d. įvyko bolševikinis perversmas, po kurio Rusijoje pradėjo persekioti kitaip manančius. Užkliuvo ir Lietuvių krikščionys demokratai. Kun. M. Krupavičius revoliucinio tribunolo 1918 m. sausio 24 d. Voroneže buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti ir vargais negalais grįžti į Lietuvą - į Vilnių. Čia jis dar keletą mėnesių buvo kalinamas vokiečių, o nuo 1918 m. liepos mėnesio jau laisvas apsigyveno Vilniuje ir buvo priimtas į Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Tuo metu iš Rusijos jau į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių, jų tarpe daug krikščionių demokratų . Ir 1918 m. lapkričio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvių krikščionių demokratų partijos konferencija, kurtikuri priėmė naują gana radikalią LKDP programą, o partijos pirmininku vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį (1885-1969).
Prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimo darbai ir kartu kovos su užsienio priešais: Sovietų Rusijos internacionalinėmis divizijomis, lenkų Želigovskio "sukilėliais", bermontininkais. Krikščionys demokratai labai aktyviai rėmė valstybės atkūrimą.
Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams Krikščionys demokratai įkūrė dar dvi politines organizacijas: Lietuvos ūkininkų sąjungą, jos įstatai įregistruoti 1919.12.20, pirmininku išrinktas A. Stulginskis, ir Lietuvos darbo federaciją. Abi šios naujos partijos laikėsi Krikščionių demokratų partijos programos ir per 1920 m. balandžio 14-16 d. vykusius Steigiamojo seimo rinkimus sudarė vieną bloką, kuris gavo absoliučią daugumą: iš 112 Seimo atstovų 59 buvo šio bloko nariai. Ūkininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo seimo pirmininku ir kartu laikinuoju Lietuvos prezidentu.
Kitas labai svarbus darbas buvo Lietuvos Konstitucijos parengimas. Jam vadovavo krikščionis demokratas Antanas Tumėnas (1860-1946), o Konstitucija buvo priimta 1922.08.01. Tai buvo pati demokratiškiausia konstitucija to meto Europoje.
Trečias labai svarbus darbas, kurį padarė krikščionys demokratai Vladas Jurgutis (1885-1966) ir Vytautas Petrulis (1890-1942), tai Lietuvos pinigo - lito - įvedimas. Įstatymas buvo priimtas 1922.08.16, o litas pradėjo cirkuliuoti 1922.09.25.
AtkūrusSukūrus NepriklausomybęLietuvos valstybę parūpo ir švietimo reikalai. Valstybės švietimo įstatymui rengti daug rūpesčių padėjo švietimo ministras krikščionis demokratas Kazys Bizauskas (1892-1941), kuris sukūrė naują Lietuvos švietimo struktūrą ir naują švietimo programą. 1922.02.16 buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune, 1924 - Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, įsteigta daug vidurinio lavinimo mokyklų - gimnazijų bei progimnazijų, daug specialiųjų žemesnio ir vidurinio lygio mokyklų, priimtas privalomojo pradinio mokymo įstatymas, kuris įgyvendinti pradėtas jau 1928 metais. 1920-1926 m. buvo sukurti visi svarbiausi Lietuvos įstatymai, o jų autoriai buvo krikščionys demokratai.
1920-1926.06.15 Lietuvos politikai, ūkiui, kultūrai vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partija, prezidentu buvo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Bet atsikūrusios valstybės gyvenimas buvo neramus, labai aktyviai veikė priešiškos jėgos, ir per 1926.05.08-09 įvykusius Trečiojo seimo rinkimus Krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, todėl vyriausybę sudarė kairiosios partijos, o prezidentu buvo išrinktas valstiečių liaudininkų - kairiųjų pažiūrų atstovas daktaras Kazys Grinius (1886-1950). Bet ši vyriausybė buvo priversta nutraukti savo veiklą. Iki [[1926]] m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajame Seime]] (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Jos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir dalyvavo trijose koalicijose. Po 1926.12.17 įvykusio perversmo Seimo pirmininku buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, o prezidentu - tautininkas Antanas Smetona (1874-1944). Tautininkai sudarė ir naują vyriausybę, o joje dalyvavo ir du krikščionių demokratų partijos nariai. Bet 1927.04.12 tautininkai Seimą paleido, krikščionys demokratai išėjo iš vyriausybės, ir tautininkai vieni valdė Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą okupavo Sovietų Rusijos Raudonoji armija, ir Lietuvos valstybės gyvavimas buvo sustabdytas. Krikščionių demokratų partijos veikla nuo 1927 m. buvo pristabdyta, o 1936 m. vasario 6 d. ir visai uždrausta, uždarytas ir jos spaudos organas - dienraštis "Rytas" (1936.06.01).
 
Lietuvos krikščionių demokratų partiją veiklą Lietuvoje atnaujino tik 1989 m. 1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti.
Iki [[1926]] m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajame Seime]] (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Jos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir dalyvavo trijose koalicijose. Vienas iš LKDP vadovų A.Stulginskis [[1924]]-[[1926]] metais buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tačiau [[1926]] m. LKDP nariai, bijodami staigaus Lietuvos liaudies posūkio kairėn, buvo vieni iš antidemokratinio valstybės perversmo iniciatorių. Jie inicijavo [[1926]] m. [[gruodžio 17]] d. valstybės perversmą, tačiau prie valdžios buvo prileista tik iki [[1927]] m. balandžio. Netrukus tautininkai jų paramos atsisakė, o 1936 m. LKDP buvo uždrausta. Po sovietinės okupacijos veikė tik užsienyje.
 
1988.06.03 savo veiklą pradėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Sąjūdį pradėjo organizuoti komunistai, bet į jį greitai stojo ir nepartiniai lietuviai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkai. Sąjūdis pasidarė visos lietuvių tautos judėjimu, siekiančiu atkurti demokratinę Lietuvos valstybę.
1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti.
Prasidėjo darbas: naujų narių telkimas, skyrių kūrimas. 1990 m. vasario 24 d. buvo renkama nauja Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Į Tarybą buvo išrinkti ir du atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai: Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Partija toliau plėtėsi, steigė visoje Lietuvoje skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė spaudą: "Apžvalgą" ir "Tėvynės sargą". 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų, o 1996 m. į Lietuvos Respublikos seimą išrinkti 16 LKDP atstovų. LKDP kartu su Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriais) 1996.11.20 sudarė koaliciją ir ėmė vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Lietuvos Respublikos vyriausybėje Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Švietimo bei mokslo ministerijoms vadovavo krikščionys demokratai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir Zigmas Zinkevičius (nuo 1996.12.04 iki 1998.03.25). Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais. Partijai šiuo metu priklauso beveik 12000 narių, partijos sudėtyje veikia Moterų ir Jaunimo sekcijos.
 
Anoniminis naudotojas