Lietuvos krikščionių demokratų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 10:
 
== Lietuvių krikščionių demokratų partija ==
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras grąžino lietuviams teisę savo leidinius spausdinti lotyniškomis raidėmis. Lietuvoje veikė vien rusiškos mokyklos. Tik trijose kunigų seminarijose - Vilniuje, Seinuose ir Kaune buvo dėstoma pradžioje lenkų, o vėliau ir lotynų kalba. Būsimiesiems kunigams būdavo ir lietuvių kalbos pamokos, kad jie kunigaudami mokėtų su žmonėmis kalbėti jų gimtąja kalba. Gabūs kunigai, baigę kunigų seminarijas, būdavo siunčiami į Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, skirtą visos Rusijos katalikams. Šioje akademijoje studijas baigė ir nemažai lietuvių, o akademijoje dėstė ir nemaža profesorių lietuvių. Trys Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai - Pranciškus Būčys, Aleksandras Dambrauskas Jakštas ir Jonas Mačiulis-Maironis 1904 m. birželio mėn. parašė pirmąją Lietuvių krikščionių demokratų partijos programą. Ši programa buvo išspausdinta tik 1907 m., bet jau Didžiajame Vilniaus lietuvių seime, įvykusiame 1905 m. gruodžio 4 - 6 dieną, sklido ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos vardas bei jos programos mintys: buvo išrinkta Lietuvos krikščionių demokratų partijos centro valdyba, o iš šio seimo grįžęs kunigas Juozas Tumas savo parapijoje Vadaktėliuose tuojau suorganizavo pirmąją Lietuvos krikščionių demokratų kuopą.
Partija rėmėsi jaunais kunigais. Siekė išlaikyti katalikų bažnyčios privilegijas Lietuvoje. Išleido keletą atsišaukimų, daugiausia nukreiptų prieš socialdemokratus, smerkė socialdemokratus už jų radikalumą ir palankiau vertino Lietuvos demokratų partiją, su kuria mielai bendradarbiavo. Tačiau Rusijos caro valdžia po 1905-1906 m. neramumų labai sugriežtino tvarką šalyje, suvaržė piliečių politinį veiklą ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos įgyvendinimas buvo sustabdytas - naujų kuopų steigti neleido.
Tada lietuviai katalikai pasinaudojo kultūrinės laisvės įstatymais: pradėjo kurti įvairias kultūrines, religines, švietimo ir ekonomines draugijas, sąjungas, leisti laikraščius, žurnalus, knygas, steigti mokyklas, bibliotekas, organizuoti chorus. Visam tam darbui vadovavo ne vien kunigai, bet ir katalikai pasauliečiai, išsilavinę ir net aukštuosius mokslus baigę šviesuoliai. Deja, šis darbas nutrūko, kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. Vokietijos kariuomenė pradėjo veržtis į Lietuvą ir iki rugsėjo mėn. užėmė visą etninės Lietuvos teritoriją. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rusiją ir ten tęsė Lietuvoje pradėtą kultūrinę veiklą.
Jau Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, o kai kas prakalbo net ir apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kai Lietuvoje viešpatavo okupantai vokiečiai, Lietuvos inteligentai, numatydami, kad karas ir okupacija ne amžini, pradėjo svajoti apie Lietuvos atkūrimą ir gavo iš okupantų leidimą 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sušaukti Lietuvos atstovų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota rūpintis konferencijos nutarimui įgyvendinti. Slaptu balsavimu renkant Tarybą, net dešimt išrinktųjų buvo krikščionių demokratų pakraipos. Konferencijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partijos branduolys, kuris nutarė vadovautis šiek tiek pataisyta, 1904 metais parašyta, Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa. Dar konferencijos metu du krikščionių demokratų partijos atstovai iš Tarybos pasitraukė, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pasirašė aštuoni krikščionių demokratų partijos atstovai.
Pasitraukę į Rusiją lietuviai katalikai, 1917 m. birželio 1-9 Peterburge įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų partiją ir pradėjo veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Šios partijos centras pradžioje buvo Peterburge, greitai buvo perkeltas į Voronežą ir partijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius, kuris per trumpą laiką aplankė daug Rusijos miestų, kur tik gyveno lietuvių, visur steigdamas LKDP skyrius. 1917 m. lapkričio 6-7 d. įvyko bolševikinis perversmas, po kurio Rusijoje pradėjo persekioti kitaip manančius. Užkliuvo ir Lietuvių krikščionys demokratai. Kun. M. Krupavičius revoliucinio tribunolo 1918 m. sausio 24 d. Voroneže buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti ir vargais negalais grįžti į Lietuvą - į Vilnių. Čia jis dar keletą mėnesių buvo kalinamas vokiečių, o nuo 1918 m. liepos mėnesio jau laisvas apsigyveno Vilniuje ir buvo priimtas į Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Tuo metu iš Rusijos jau į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių, jų tarpe daug krikščionių demokratų . Ir 1918 m. lapkričio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvių krikščionių demokratų partijos konferencija, kurti priėmė naują gana radikalią LKDP programą, o partijos pirmininku vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį (1885-1969).
eilutė 24 ⟶ 23:
 
Iki [[1926]] m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajame Seime]] (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Jos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir dalyvavo trijose koalicijose. Vienas iš LKDP vadovų A.Stulginskis [[1924]]-[[1926]] metais buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tačiau [[1926]] m. LKDP nariai, bijodami staigaus Lietuvos liaudies posūkio kairėn, buvo vieni iš antidemokratinio valstybės perversmo iniciatorių. Jie inicijavo [[1926]] m. [[gruodžio 17]] d. valstybės perversmą, tačiau prie valdžios buvo prileista tik iki [[1927]] m. balandžio. Netrukus tautininkai jų paramos atsisakė, o 1936 m. LKDP buvo uždrausta. Po sovietinės okupacijos veikė tik užsienyje.
 
Leido laikraščius „Vadas“ ([[1916]] - [[1918]]), „[[Laisvoji Lietuva]]“ ([[1917]] - [[1919]]), „[[Laisvė (laikraštis)|Laisvė]]“ ([[1919]] - [[1923]]), „[[Rytas (laikraštis)|Rytas]]“ ([[1923]] - [[1936]]), „[[XX amžius (laikraštis)|XX amžius]]“ ([[1936]] - [[1940]]), žurnalą „[[Krikščionis demokratas]]“ ([[1927]] - [[1929]]).
 
1988.06.03 savo veiklą pradėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Sąjūdį pradėjo organizuoti komunistai, bet į jį greitai stojo ir nepartiniai lietuviai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkai. Sąjūdis pasidarė visos lietuvių tautos judėjimu, siekiančiu atkurti demokratinę Lietuvos valstybę.
1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti.
Prasidėjo darbas: naujų narių telkimas, skyrių kūrimas. 1990 m. vasario 24 d. buvo renkama nauja Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Į Tarybą buvo išrinkti ir du atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai: Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Partija toliau plėtėsi, steigė visoje Lietuvoje skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė spaudą: "Apžvalgą" ir "Tėvynės sargą". 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų, o 1996 m. į Lietuvos Respublikos seimą išrinkti 16 LKDP atstovų. LKDP kartu su Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriais) 1996.11.20 sudarė koaliciją ir ėmė vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Lietuvos Respublikos vyriausybėje Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Švietimo bei mokslo ministerijoms vadovavo krikščionys demokratai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir Zigmas Zinkevičius (nuo 1996.12.04 iki 1998.03.25). Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais. Partijai šiuo metu priklauso beveik 12000 narių, partijos sudėtyje veikia Moterų ir Jaunimo sekcijos.
 
Leido laikraščius „Vadas“ ([[1916]] - [[1918]]), „[[Laisvoji Lietuva]]“ ([[1917]] - [[1919]]), „[[Laisvė (laikraštis)|Laisvė]]“ ([[1919]] - [[1923]]), „[[Rytas (laikraštis)|Rytas]]“ ([[1923]] - [[1936]]), „[[XX amžius (laikraštis)|XX amžius]]“ ([[1936]] - [[1940]]), žurnalą „[[Krikščionis demokratas]]“ ([[1927]] - [[1929]])., "Apžvalga" [1989 - 2004]
 
== Pirmininkai ==