Jurginės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S wz prastinimas
Eilutė 3:
== Atsiradimo istorija ==
 
Jurginių – krikščioniškosios Lietuvos [[Pavasaris|pavasario]] sutikimo šventė. Dabartinės Jurginių šventimo tradicijos turi daug bendra su [[pagonybė|pagoniškoje]] Lietuvoje švęsta [[Jorė|Jorės]]s arba Jūrės švente. Lietuvai apsikrikštijus, dalis pagoniškų švenčių [[tradicija|tradicijų]] perėjo į naujas, krikščioniškas, [[šventė|šventes]]. „Vienos iš tokių senovės švenčių yra Jurginės, kurios senovės lietuviams, esant [[stabmeldystė|stabmeldžiams]], vadinosi [[Jorė|Jorės]]s švente. Toji šventė buvo švenčiama pavasarį, sniegui nuo laukų nutirpus ir upių ledui išėjus. Dar ir dabar galima išgirsti senų žmonių pasakojimus, liudijančius buvusią senovėje Jorės šventę. Pavyzdžiui, kai pavasarį blogi keliai ir orai, [[žemaičiai]] sako: „Dabar pats tas Šlapjurgis“, o kai pavasarį gyvuliai badauja, o daržinės tuščios, žmonės dejuoja: „Juratėli, Juratėli! Kada sulauksime žolelės?“ <ref>Buračas Balys, Lietuvių kaimo papročiai, Vilnius, Mintis 1993, ISBN 5-417-00597-5 </ref>
Pagoniškoje Lietuvoje [[Jorė]] arba Joris buvo vadinamas pavasario [[Perkūnas]], žadinantis gyvybės jėgas. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę ir siunčia lietų. Jorė globoja [[žirgas|žirgus]], gyvulius ir žvėrelius. Jorės metu buvo aukojama gėlių, augalų ir visų žolynų [[dievas(mitologija)|dievui]] [[Pergubriui]] (Per grūdžiui).<ref> Trinkūnas Jonas, Lietuvių pasaulėjauta: papročiai, apeigos, ženklai, Vilnius, Diemedis 2003, ISBN 9986-23-114-0 </ref>
 
== Jurginės krikščioniškoje Lietuvoje ==
 
[[Katalikų bažnyčia]], atsižvelgdama į senovines pavasario žalumo šventimo [[tradicija|tradicijas]]s, jas sutapatino su [[Šv. Jurgis|Šv. Jurgio]] – gyvulių globėjo diena. Tikėta, kad [[Šv. Jurgis]] gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos [[apeigos|apeigoms]], susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais, ypač su gyvulių išginimu į lauką. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras [[žilvitis|žilvičio]] šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų. Taip pat tą dieną protėviai aukodavo apeiginę [[duona|duoną]]. Paprastai jį būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtai kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie [[bažnyčia|bažnyčios]], išdalydavo [[elgeta|elgetoms]], prašydami melstis už gyvulius. <ref>Dundulienė Pranė, Lietuvos etnologija, Vilnius, Mokslas 1991, ISBN 5-420-00713-4 </ref>
 
== Duonos apeigos per Jurgines ==
Eilutė 17:
 
Kadangi iki šiol Jurginės tebelaikomos žemdirbių ir gyvulių švente, šią dieną nieko su gyvuliais nedirbti, nearti, nevažiuoti. Jei kas to [[paprotys|papročio]] nesilaiko, tam gyvuliai nuo ligų išgaiš arba žvėrys juos išpjaus.
Sakoma, kad Jurginių rytą geriausiai sėti [[rūta|rūtas]]s, nes jos tada gražiai ir ilgai žaliuosiančios.
Arkliaganiai [[Šv. Jurgis|Šv. Jurgio]] dieną taip pat rengdavo šventę. Jie iš savo šeimininkų susirinkdavo vištos kiaušinių ir gamindavo sudėtinę arkliaganių kiaušinienę. [[Panevėžio apskritis|Panevėžio apskrityje]], [[šeduva|Šeduvos]] [[parapija|parapijoje]], per Jurgines net buvo dažomi ir ridenami [[margučia]]i, kaip per [[velykos|Velykas]]. <ref>Buračas Balys, Lietuvių kaimo papročiai, Vilnius, Mintis 1993, ISBN 5-417-00597-5 </ref>
Per Jurgines, kaip ir per kitas agrarines [[šventė|šventes]], kaimynai lankydavo vieni kitus, linkėdami gausaus [[derlius|derliaus]], žemdirbiams sveikatos. Kai kas tą dieną nevalgydavo [[mėsa|mėsos]] ir taukų, tik [[žuvis|žuvį]]. [[Žuvis]] ir [[duona]] buvo laikomi šventu Jurginių valgiu. <ref>Dundulienė Pranė, Lietuvos etnologija, Vilnius, Mokslas 1991, ISBN 5-420-00713-4 </ref>