16:54, 6 kovo 2009 versija taisyti Lazdynas (aptarimas \| indėlis) 51 001 keitimas S Atmestas Ramintajon pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Kellogg257 keitimas) ← Prieš tai darytas keitimas		17:09, 6 kovo 2009 versija taisyti anuliuoti Ramintajon (aptarimas \| indėlis) 50 keitimai Leiskit publikuoti šį papildytą, išsamū darbą, nes reikia atsiskaityti universitete. Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: '''Jonas Kazlauskas''' ([[1930 m.]] [[rugpjūčio 1]] d. [[~~Matiešionys~~Prienai\|Prienų raj.]], [[~~Nemajūnų~~Birštonas\| ~~valsčius~~Birštono sen.]] ~~– po~~ ,[[~~1970 m.~~Matiešionys]], [[~~spalio~~Nemajūnų 8valsčius]] ~~d., palaidotas~~– 1970 m. [[~~lapkričio 20]] d. [[Vilniuje~~Vilnius]]) – ~~[[Lietuvos]]~~ kalbininkas, vienas žymiausių [[XX a.]] [[baltistika\|baltistų]], habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. == Biografija == Baigė [[Nemajūnų pagrindinė mokykla\|Nemajūnų septynmetę mokyklą]] ir [[Prienų Žiburio gimnazija\|Prienų gimnaziją]]. [[1954]] m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus Vinco Kapsuko universitete (dabartinis [[Vilniaus universitetas]]), Istorijos ir filologijos [[VUFakultetas\| fakultete]]. 1954 - 1957 m. universiteto aspirantas. 1957 m. buvo pakviestas dėstyti Vilniaus Vinco Kapsuko universitete Filologijos fakultete, kur dirbo iki [[1970]] metų. [[~~1968~~1962]] – [[1964]] metais buvo Istorijos ir filologijos fakulteto [[prodekanas]]. 1968 m. ~~filologijos~~paskirtas Filologijos fakulteto [[dekanas\| dekanu]]. Tapus fakulteto dekanu buvo verbuojamas į [[KGB]] agentų tinklą, ~~mokslų~~tačiau ~~daktaras~~atsisakė. [[1963]] m. tapo Komunistų partijos nariu. Nuo 1958 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1968-1970 m. Filologijos fakulteto dekanas, nuo [[1969]] m. profesorius. Jo pastangomis [[1965]] m. įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965-1970 m. atsakingasis redaktorius) netrukus pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo iniciatyva Vilniuje [[1964]] m. ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo [[1980]] m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir [[Ryga\|Rygoje]]. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis prieš pat išvykimą į tarptautinį kalbininkų seminarą užsienyje. Turėjo šeimą: žmoną Aldoną, dukras Rasą ir Eglę. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. == Mokslinė veikla == J. Kazlauskas – kalbininkas, analizavęs [[Baltų kalbos\| baltų kalbas]], jų kilmę. Jo mokslinių interesų laukas buvo labai platus ir apėmė istorinės [[kalbotyra\|kalbotyros]] studijas, aktualius kalbos kultūros klausimus. Faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo [[baltų kalbos\|baltų kalbų]] istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie [[lietuvių]] kalbos [[daiktavardis\|daiktavardžių]] linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. Svarbūs baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimai. Ypač reikšmingas straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“, išsp. 1966 m. Daugumą tyrinėjimų apibendrino veikale „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“. Tai nėra išsami istorinė gramatika, daugiau nagrinėjamas [[kirčiavimas]], daiktavardis ir [[veiksmažodis]], yra ir sunkiai įrodomų hipotezių. Svarbiausia reikšmė – pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudota nauja tyrinėjimo metodika – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos, nuo atskirų faktų istorijos – prie fonologinių ir gramatinių sistemų raidos. Vertingiausias daiktavardžio istorijos skyrius. Domėjosi ir dabartinės lietuvių kalbos problemomis. <ref>Algirdas Sabaliauskas. {{VLE\|IX}} 673 psl.</ref> Kalbininkas paskelbė virš 50 mokslinių publikacijų šalies, [[Sovietų Sąjunga\|Sovietų Sąjungos]] ir tarptautiniuose leidiniuose. Publikavo [[akcentologija\|akcentologijos]], [[fonetika\|fonetikos]], [[fonologija\|fonologijos]], [[morfologija\|morfologijos]], [[dialektologija\|dialektologijos]], [[etimologija\|etimologijos]] darbus. Daugiausiai dėmėsio profesorius skyrė [[morfologija\|morfologijos]] dalykams. Iš [[daiktavardis\|daiktavardžio]] istorijos J. Kazlauskas labiausiai domėjosi išnykusiais ir nykstančiais linksniavimo tipais, aiškinosi jų neproduktyvumo priežastis bei susiliejimo su kitais [[linksniavimas\|linksniavimo]] tipais procesą. Tyrė [[veiksmažodis\|veiksmažodžių]], [[būdvardis\|būdvardžių]] istoriją. Aiškino [[kirtis\|kirčio]] atitraukimo priežastis, lietuvių kalbos [[vardažodis\|vardažodžių]] ir veiksmažodžių kirčio raidą, naujai aprašė lietuvių kalbos [[tarmė\|tarmių]] sistemos raidą, [[priegaidė\|priegaidžių]] istoriją. Jis pirmasis baltų kalbotyroje pradėjo plačiau taikyti [[fonologija\|fonologijos]] ir vidinės [[rekonstrukcija\|rekonstrukcijos]] metodus. J. Kazlausko iniciatyva pradėtos organizuoti šiandien jau tarptautinėmis tapusios baltistų [[konferencija\|konferencijos]]. Pirmoji konferencija surengta 1964 metais. 1965 m. iniciavo [[„Baltisticos“ žurnalas\|„Baltisticos“ žurnalo]], skirto baltų kalbų tyrinėjimui, leidimą. Buvo žurnalo redaktorius. Apgynė kandidatinę [[disertacija\|disertaciją]] „Lietuvių kalbos daktavardžių sistemos paprastėjimas“. [[1967]] [[balandžio 4]] d. apgynė disertaciją „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, kuri 1968 metais paskelbta atskira knyga. Monografiją sudaro trys dalys: „Kirčiavimo istorija“, „Daiktavardžio linksniavimo istorija“ ir „Iš veiksmažodžio istorijos“. Istorinė gramatika – pirmasis pačių lietuvių parašytas tokios rūšies veikalas. Gramatika atkuriama remiantis vidiniais [[Lietuvių kalba\|lietuvių]], [[Latvių kalba\|latvių]], [[Prūsų kalba\|prūsų]] kalbų duomenimis, taikant vidinės [[Rekonstrukcija\|rekonstrukcijos]] ir [[Diachroninė fonologija\| iachroninės fonologijos]] [[Metodas\|metodus]]. Šis veikalas turi didelę reikšmę [[baltistika\|baltistikai]], [[indoeuropiečiai\|indoeuropiečių]] ir bendrajai kalbotyrai. [[1971]] metais, jau po kalbininko mirties, šis mokslinis darbas apdovanotas respublikine premija mokslo srityje. Pirmasisi universitete pradėjo skaityti fonologijos kursą. Profesoriaus V. Šmolstyginas kvietė J. Kazlauską dėstyti Pensilvanijos universitete, [[JAV]]. Buvo parašęs baltų kalbotyros įvado paskaitas anglų kalba. == Mįslingos mirties aplinkybės == J. Kazlauskas - profesorius, kurio mirtį gaubia mįslingos aplinkybės. Kalbininkas dingo [[1970]] [[spalio 8]] d. J. Kazlauskas veikla buvo akylai sekama saugumo. Jam buvo uždrausta vykti į JAV dėstyti Pensilvanijos universitete. Vėliau toks leidimas buvo suteiktas su sąlyga, jog J. Kazlauskas apie viską detaliai informuos, tačiau pats profesorius su tokiomis sąlygomis nesutiko. Dingimo dieną profesorius lankėsi [[Mokslų Akademija\|Mokslų Akademijoje]], jos bibliotekoje, vėliau pasuko namo pietauti, tačiau negrįžo. Atsirado liudininkų tą dieną kalbininką mačiusių su jaunu vyriškiu, kuris pagal apibūdinimus buvo labai panašus į saugumo agentą, nuolat lankiusį J. Kazlauską. Buvo kalbama, kad profesorius laikomas KGB rūsiuose. Profesoriaus žmonai A. Kazlauskienei pavykus susitarti dėl susitikimo su KGB pirmininku J. Petkevičiumi, [[1970]] [[lapkričio 17]] d. lavonas buvo rastas [[Neris\|Neryje]], netoli Žvėryno tilto. Teismo atlikta ekspertizė skelbė, kad smurto žymių nerasta ir tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas ar savižudybė. [[1987]] [[birželio 30]], pasibaigus bylos saugojimo terminui, duomenys sunaikinti. Nepaisant artimųjų, draugų, kraštiečų kreipimųsi bylos tyrimas neatnaujintas. [[1970]] [[lapkričio 20]] neleidus laidoti Antakalnio kapinėsi, kalbininkas palaidotas Saulės kapinėse. == Asmenybės įamžinimas == J. Kazlausko atminimas įamžintas Matiešonių kaime esančioje gimtojoje sodyboje. [[1984]] m. minint profesoriaus šešiasdešimtmetį čia pastatytas paminklinis akmuo. Taip pat profesoriaus garbei pasodinta medžių alėja ir pastatyta Ipolito Užkurio skulptūra. Profesorių mena ir Prienų krašto drožėjų sukurti aštuoni stogastulpiai, stovintys šalia gimtosios sodybos. Du stogastulpiai žymi žiemos ir vasaros [[Saulėgrįža\|saulėgrįžas]]. Tarp jų yra dar vienas stogastulpis, pažymintis saulės laidos tašką rudens ir pavasario [[Lygiadienis\|lygiadienių]] vakarais. Kitos keturios medinės skulptūros žymi profesoriaus Jono Kazlausko svarbias gyvenimo datas: gimimo (1930 08 01 ), pražuvimo (1970 10 08 ), kūno suradimo (1970 11 17 ) ir laidotuvių (1970 11 20). Taip pat profesoriaus J. Kazlausko gyvenimą, nuveiktus darbus mena [[Prienų krašto muziejus\|Prienų krašto muziejuje]] sukaupta speciali ekspozicija. Kalbininko atminimui Birštono savivaldybės taryba teikia J. Kazlausko [[Premija\|premiją]], kuri skiriama Lietuvos Respublikos arba kitos šalies kalbininkui už reikšmingus lietuvių kalbos istorijos ar (ir) baltistikos tyrinėjimus. Atminimą įamžino ir Prienų „Žiburio“ gimnazija, kurią baigė J. Kazlauskas. Mokykla orgnanizuoja moksleivių kalbinių darbų konkursą profesoriui J. Kazlauskui ir buvusiam mokyklos direktoriui [[Antanas Lyberis\|Antano Lyberio]] atminimui. == Amžininkų atmintyje == J. Kazlauskas – žmogus, gyvas amžininkų atsiminimuose. Artimiausias mokyklos, studijų laikų draugas, poetas Justinas Marcinkevičius, teigė, jog geriausiai J. Kazlauską charakterizuoja žodis „tikrumas“: „Jeigu jis ką sakė, tai tikrai žinodamas, kad taip ir yra, jeigu, ką darė, tai darė tikrai įsitikinęs, kad taip ir reikia daryti“. Jo etikos kertiniai akmenys buvo darbas ir pareiga žmonėms, mokslui, tautai. Liaudies moralės ir etikos dėsniai diktavo atvirą, geranorišką, tiesų, kietą jo elgsenos būdą. Anot draugų, kolegų, jis neturėjo nė menkiausio pasipūtimo, pasididžiavimo, jautė teisybės ir žmogaus vertę. Studentai atsimena jo paskaitas, pasižymėjusias griežta logika, faktų tikslumu, patikimumu. Didelį įspūdį darė jo iškalba, subtilus humoras, ironija, dažnai nukreipta į šalutinį adresą. Profesorius buvo atsidavęs darbui, studentus pratindavo rimtai ir atsakingai žiūrėti į kiekvieną darbą, reikalaudavo pagarbiai žiūrėti į ankstesnių tyrinėtojų darbus. J. Kazlauskas vertino savarankiškumą, mąstymo bei požiūrio savitumą. Vadovaujant lietuvių kalbos moksliniam būreliui, išryškėjo J. Kazlausko mokslinio organizatoriaus savybės: gėbėjimas tarp studentų pastebėti perspektyvius žmones, nukreipti juos kryptingai veiklai. Nors aplinkiniai profesorių prisimena kaip griežtą, atsakingą žmogų, tačiau išskiria ir gražius asmens bruožus: nuoširdumą, draugiškumą, meilę liaudies dainai. == Bibliografija == eilutė 18 ⟶ 66: == Šaltiniai == Justinas Marcinkevičius. „Dienoraštis be datų“, Vilnius: Vyturys, 1999. ~~{{ref}}~~ „Žmogus pats liudija savo gyvenimą“: „Gyvenimas“. „Profesoriaus J. Kazlausko mirties paslaptis“: „Atgimimas“, 1990. www.nemunokilpos.lt www.discovery.ot.lt Prienų krašto muziejus == Nuorodos == [http://www.prienumuziejus.lt Prienų krašto muziejus] [http://www.http://www.ipc.lt/21z/mokymas/intermok/projektai/kalbininkai/.lt Lietuvių kalbininkų sąvadas] {{DEFAULTSORT:Kazlauskas Jonas 1930}}

Jonas Kazlauskas (1930): Skirtumas tarp puslapio versijų