15:12, 6 kovo 2009 versija taisyti Ramintajon (aptarimas \| indėlis) 50 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		15:14, 6 kovo 2009 versija taisyti anuliuoti Ramintajon (aptarimas \| indėlis) 50 keitimai Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 2: == Biografija == Baigė [[Nemajūnų pagrindinė mokykla\|Nemajūnų septynmetę mokyklą]] ir [[Prienų Žiburio gimnazija\|Prienų gimnaziją]]. [[1954]] m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus Vinco Kapsuko universitete (dabartinis [[Vilniaus universitetas]]), Istorijos ir filologijos [[Fakultetas\| fakultete]]. 1954 - 1957 m. universiteto aspirantas. 1957 m. buvo pakviestas dėstyti Vilniaus Vinco Kapsuko universitete Filologijos fakultete, kur dirbo iki [[1970]] metų. [[1962]] – [[1964]] metais buvo Istorijos ir filologijos fakulteto [[prodekanas]]. 1968 m. paskirtas Filologijos fakulteto [[dekanas\| dekanu]]. Tapus fakulteto dekanu buvo verbuojamas į [[KGB]] agentų tinklą, tačiau atsisakė. [[1963]] m. tapo Komunistų partijos nariu. Eilutė 12: == Mokslinė veikla == J. Kazlauskas – kalbininkas, analizavęs [[Baltų kalbos\| baltų kalbas]], jų kilmę. Jo mokslinių interesų laukas buvo labai platus ir apėmė istorinės [[kalbotyra\|kalbotyros]] studijas, aktualius kalbos kultūros klausimus. Faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo [[baltų kalbos\|baltų kalbų]] istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie [[lietuvių]] kalbos [[daiktavardis\|daiktavardžių]] linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. Svarbūs baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimai. Ypač reikšmingas straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“, išsp. 1966 m. Daugumą tyrinėjimų apibendrino veikale „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“. Tai nėra išsami istorinė gramatika, daugiau nagrinėjamas [[kirčiavimas]], daiktavardis ir [[veiksmažodis]], yra ir sunkiai įrodomų hipotezių. Svarbiausia reikšmė – pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudota nauja tyrinėjimo metodika – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos, nuo atskirų faktų istorijos – prie fonologinių ir gramatinių sistemų raidos. Vertingiausias daiktavardžio istorijos skyrius. Domėjosi ir dabartinės lietuvių kalbos problemomis. <ref>Algirdas Sabaliauskas. {{VLE\|IX}} 673 psl.</ref> Kalbininkas paskelbė virš 50 mokslinių publikacijų šalies, [[Sovietų Sąjunga\|Sovietų Sąjungos]] ir tarptautiniuose leidiniuose. Publikavo [[akcentologija\|akcentologijos]], [[fonetika\|fonetikos]], [[fonologija\|fonologijos]], [[morfologija\|morfologijos]], [[dialektologija\|dialektologijos]], [[etimologija\|etimologijos]] darbus. Daugiausiai dėmėsio profesorius skyrė [[morfologija\|morfologijos]] dalykams. Iš [[daiktavardis\|daiktavardžio]] istorijos J. Kazlauskas labiausiai domėjosi išnykusiais ir nykstančiais linksniavimo tipais, aiškinosi jų neproduktyvumo priežastis bei susiliejimo su kitais [[linksniavimas\|linksniavimo]] tipais procesą. Tyrė [[veiksmažodis\|veiksmažodžių]], [[būdvardis\|būdvardžių]] istoriją. Aiškino [[kirtis\|kirčio]] atitraukimo priežastis, lietuvių kalbos [[vardažodis\|vardažodžių]] ir veiksmažodžių kirčio raidą, naujai aprašė lietuvių kalbos [[tarmė\|tarmių]] sistemos raidą, [[priegaidė\|priegaidžių]] istoriją. Jis pirmasis baltų kalbotyroje pradėjo plačiau taikyti [[fonologija\|fonologijos]] ir vidinės [[rekonstrukcija\|rekonstrukcijos]] metodus. J. Kazlausko iniciatyva pradėtos organizuoti šiandien jau tarptautinėmis tapusios baltistų [[konferencija\|konferencijos]]. Pirmoji konferencija surengta 1964 metais. 1965 m. iniciavo [[„Baltisticos“ žurnalas\|„Baltisticos“ žurnalo]], skirto baltų kalbų tyrinėjimui, leidimą. Buvo žurnalo redaktorius. Apgynė kandidatinę [[disertacija\|disertaciją]] „Lietuvių kalbos daktavardžių sistemos paprastėjimas“. [[1967]] [[balandžio 4]] d. apgynė disertaciją „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, kuri 1968 metais paskelbta atskira knyga. Monografiją sudaro trys dalys: „Kirčiavimo istorija“, „Daiktavardžio linksniavimo istorija“ ir „Iš veiksmažodžio istorijos“. Istorinė gramatika – pirmasis pačių lietuvių parašytas tokios rūšies veikalas. Gramatika atkuriama remiantis vidiniais [[Lietuvių kalba\|lietuvių]], [[Latvių kalba\|latvių]], [[Prūsų kalba\|prūsų]] kalbų duomenimis, taikant vidinės [[Rekonstrukcija\|rekonstrukcijos]] ir [[Diachroninė fonologija\| iachroninės fonologijos]] [[Metodas\|metodus]]. Šis veikalas turi didelę reikšmę [[baltistika\|baltistikai]], [[indoeuropiečiai\|indoeuropiečių]] ir bendrajai kalbotyrai. [[1971]] metais, jau po kalbininko mirties, šis mokslinis darbas apdovanotas respublikine premija mokslo srityje. Pirmasisi universitete pradėjo skaityti fonologijos kursą. Profesoriaus V. Šmolstyginas kvietė J. Kazlauską dėstyti Pensilvanijos universitete, [[JAV]]. Buvo parašęs baltų kalbotyros įvado paskaitas anglų kalba. == Bibliografija ==

Jonas Kazlauskas (1930): Skirtumas tarp puslapio versijų