17:36, 21 vasario 2009 versija taisyti Lazdynas (aptarimas \| indėlis) 51 001 keitimas n		15:23, 5 kovo 2009 versija taisyti anuliuoti Ramintajon (aptarimas \| indėlis) 50 keitimai Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: '''Jonas Kazlauskas''' ([[1930 m.]] [[rugpjūčio 1]] d. [[Matiešionys~~]], [[Nemajūnų valsčius~~]] – po [[1970 m.]] ~~[[spalio 8]] d., palaidotas 1970 m. [[lapkričio 20]] d.~~ [[Vilniuje]]) – [[Lietuvos]] kalbininkas, vienas žymiausių [[XX a.]] [[baltistika\|baltistų]], habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. == Biografija == Baigė [[Nemajūnų pagrindinė mokykla\|Nemajūnų septynmetę mokyklą]] ir [[Prienų Žiburio gimnazija\|Prienų gimnaziją]]. Baigęs mokyklą aukso medaliu svarstė, ką pasirinkti: [[Matematika\| matematikos]] ar lietuvių filologijos studijas, nes mokykloje sekėsi abu dalykai. Pasirinko lietuvių filologijos studijas Vilniaus Vinco Kapsuko universitete (dabartinis [[Vilniaus universitetas]]), Istorijos ir filologijos [[Fakultetas\| fakultete]]. Studijas baigė[[1954]] m. 1957 buvo pakviestas dėstyti Vilniaus Vinco Kapsuko universitete Filologijos fakultete, kur dirbo iki [[1970]] metų. [[1962]] – [[1964]] metais buvo Istorijos ir filologijos fakulteto [[prodekanas]]. 1962 metais suteiktas [[docentas\|docento]] vardas, o 1969 - [[profesorius\| pofesoriaus]] vardas. 1968 m. paskirtas Filologijos fakulteto [[dekanas\| dekanu]]. Tapus fakulteto dekanu buvo verbuojamas į [[KGB]] agentų tinklą, tačiau atsisakė. Baigė [[Nemajūnų pagrindinė mokykla\|Nemajūnų septynmetę mokyklą]] ir [[Prienų Žiburio gimnazija\|Prienų gimnaziją]]. [[1954]] m. baigė lituanistikos studijas [[VU\|Vilniaus universitete]]. [[1968]] m. filologijos mokslų daktaras. [[1963]] m. tapo Komunistų partijos nariu. Turėjo šeimą: žmoną Aldoną, dukras Rasą ir Eglę. Nuo 1958 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1968-1970 m. Filologijos fakulteto dekanas, nuo [[1969]] m. profesorius. Jo pastangomis [[1965]] m. įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965-1970 m. atsakingasis redaktorius) netrukus pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo iniciatyva Vilniuje [[1964]] m. ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo [[1980]] m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir [[Ryga\|Rygoje]]. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis prieš pat išvykimą į tarptautinį kalbininkų seminarą užsienyje. == Mokslinė veikla == J. Kazlauskas – kalbininkas, analizavęs baltų kalbas, jų kilmę. Jo mokslinių interesų laukas buvo labai platus ir apėmė istorinės kalbotyros studijas, aktualius kalbos kultūros klausimus. Daugiausiai dėmėsio profesorius skyrė [[morfologija\|morfologijos]] dalykams. Iš [[daiktavardis\|daiktavardžio]] istorijos J. Kazlauskas labiausiai domėjosi išnykusiais ir nykstančiais linksniavimo tipais, aiškinosi jų neproduktyvumo priežastis bei susiliejimo su kitais linksniavimo tipais procesą. Tyrė [[veiksmažodis\|veiksmažodžių]], [[būdvardis\|būdvardžių]] istoriją. Aiškino [[kirtis\|kirčio]] atitraukimo priežastis, lietuvių kalbos [[vardažodis\|vardažodžių]] ir veiksmažodžių kirčio raidą, naujai aprašė lietuvių kalbos [[tarmė\|tarmių]] sistemos raidą, [[priegaidė\|priegaidžių]] istoriją. Jis pirmasis baltų kalbotyroje pradėjo plačiau taikyti [[fonologija\|fonologijos]] ir vidinės [[rekonstrukcija\|rekonstrukcijos]] metodus. Faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo [[baltų kalbos\|baltų kalbų]] istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie [[lietuvių]] kalbos [[daiktavardis\|daiktavardžių]] linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. Svarbūs baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimai. Ypač reikšmingas straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“, išsp. 1966 m. Daugumą tyrinėjimų apibendrino veikale „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“. Tai nėra išsami istorinė gramatika, daugiau nagrinėjamas [[kirčiavimas]], daiktavardis ir [[veiksmažodis]], yra ir sunkiai įrodomų hipotezių. Svarbiausia reikšmė – pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudota nauja tyrinėjimo metodika – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos, nuo atskirų faktų istorijos – prie fonologinių ir gramatinių sistemų raidos. Vertingiausias daiktavardžio istorijos skyrius. Domėjosi ir dabartinės lietuvių kalbos problemomis. <ref>Algirdas Sabaliauskas. {{VLE\|IX}} 673 psl.</ref> Kalbininkas paskelbė virš 50 mokslinių publikacijų šalies, [[Sovietų Sąjunga\|Sovietų Sąjungos]] ir tarptautiniuose leidiniuose. Publikavo [[akcentologija\|akcentologijos]], [[fonetika\|fonetikos]], [[fonologija\|fonologijos]], [[morfologija\|morfologijos]], [[dialektologija\|dialektologijos]], [[etimologija\|etimologijos]] darbus. J. Kazlausko iniciatyva pradėtos organizuoti šiandien jau tarptautinėmis tapusios baltistų [[konferencija\|konferencijos]]. Pirmoji konferencija surengta 1964 metais. 1965 m. iniciavo [[„Baltisticos“ žurnalas\|„Baltisticos“ žurnalo]], skirto baltų kalbų tyrinėjimui, leidimą. Buvo žurnalo redaktorius. Apgynė kandidatinę [[disertacija\|disertaciją]] „Lietuvių kalbos daktavardžių sistemos paprastėjimas“. [[1967]] – 04 – 04 apgynė disertaciją „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, kuri 1968 metais paskelbta atskira knyga. Monografiją sudaro trys dalys: „Kirčiavimo istorija“, „Daiktavardžio linksniavimo istorija“ ir „Iš veiksmažodžio istorijos“. Istorinė gramatika – pirmasis pačių lietuvių parašytas tokios rūšies veikalas, gramatika atkuriama remiantis vidiniais latvių, lietuvių, prūsų kalbų duomenimis, taikant vidinės rekonstrukcijos ir diachroninės fonologijos metodus. Šis veikalas turi didelę reikšmę [[baltistika\|baltistikai]], [[indoeuropiečiai\|indoeuropiečių]] ir bendrajai kalbotyrai. [[1971]] metais, jau po kalbininko mirties, šis mokslinis darbas apdovanotas respublikine premija mokslo srityje. Profesoriaus V. Šmolstygino buvo pakviestas dėstyti Pensilvanijos universitete, [[JAV]]. Buvo parašęs baltų kalbotyros įvado paskaitas anglų kalba. == Mįslingos mirties aplinkybės == J. Kazlauskas - profesorius, kurio mirtį gaubia mįslingos aplinkybės. Kalbininkas dingo 1970 – 10 – 08. J. Kazlauskas veikla buvo akylai sekama saugumo. Jam buvo uždrausta vykti į JAV dėstyti Pensilvanijos universitete. Vėliau toks leidimas buvo suteiktas su sąlyga, jog J. Kazlauskas apie viską detaliai informuos, tačiau pats profesorius su tokiomis sąlygomis nesutiko. Dingimo dieną profesorius lankėsi Mokslų Akademijoje, jos bibliotekoje, vėliau pasuko namo pietauti, tačiau negrįžo. Atsirado liudininkų tą dieną kalbininką mačiusių su jaunu vyriškiu, kuris pagal apibūdinimus buvo labai panašus į saugumo agentą, nuolat lankiusį J. Kazlauską. Buvo kalbama, kad profesorius laikomas KGB rūsiuose. Profesoriaus žmonai A. Kazlauskienei pavykus susitarti dėl susitikimo su KGB pirmininku J. Petkevičiumi, lapkričio 17 dieną lavonas buvo rastas Neryje, netoli Žvėryno tilto. Teismo atlikta ekspertizė skelbė, kad smurto žymių nerasta ir tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas ar savižudybė. 1987 – 06 – 30, pasibaigus bylos saugojimo terminui, duomenys sunaikinti. Nepaisant artimųjų, draugų, kraštiečų kreipimųsi bylos tyrimas neatnaujintas. 1970 – 11 – 20 neleidus laidoti Antakalnio kapinėsi, kalbininkas palaidotas Saulės kapinėse. == Asmenybės įamžinimas == J. Kazlausko atminimas įamžintas Matiešonių kaime esančioje gimtojoje sodyboje. 1984 m. minint profesoriaus šešiasdešimtmetį čia pastatytas paminklinis akmuo. Taip pat profesoriaus garbei pasodinta medžių alėja ir pastatyta Ipolito Užkurio skulptūra. Profesorių mena ir Prienų krašto drožėjų sukurti aštuoni stogastulpiai, stovintys šalia gimtosios sodybos. Du stogastulpiai žymi žiemos ir vasaros saulėgrąžas. Tarp jų yra dar vienas stogastulpis, pažymintis saulės laidos tašką rudens ir pavasario lygiadienių vakarais. Kitos keturios medinės skulptūros žymi profesoriaus Jono Kazlausko svarbias gyvenimo datas: gimimo (1930 08 01 ), pražuvimo (1970 10 08 ), kūno suradimo (1970 11 17 ) ir laidotuvių (1970 11 20). Prienų krašto muziejuje yra speciali ekspozicija, kurioje sukaupta informacija apie profesoriaus gyvenimą. Kalbininko atminimui Birštono savivaldybės taryba teikia J. Kazlausko premiją, kuri skiriama Lietuvos Respublikos arba kitos šalies kalbininkui už reikšmingus lietuvių kalbos istorijos ar (ir) baltistikos tyrinėjimus. Atminimą įamžino ir [[Prienų „Žiburio“ gimnazija]], kurią baigė J. Kazlauskas. Mokykla orgnanizuoja moksleivių kalbinių darbų konkursą profesoriui J. Kazlauskui ir buvusiam mokyklos direktoriui A. Lyberio atminimui. == Bibliografija ==

Jonas Kazlauskas (1930): Skirtumas tarp puslapio versijų