Bizantija: Skirtumas tarp puslapio versijų

73 baitai pašalinti ,  prieš 13 metų
S
Typo
S (Typo)
Imperija žlugo 1453 metais sostinę [[Konstantinopolio žlugimas|Konstantinopolį užkariavus osmanams]] ir žuvus paskutiniam Bizantijos imperijos valdovui [[Konstantinas XI|Konstantinui XI]].
 
== Bizantijos imperijos istorijos chronologija ==
* Ankstyvasis laikotarpis, datuojamas skirtingai – nuo imperijos susidarymo iki [[Heraklėjas|Heraklėjaus]] valdymo (VII a.) arba iki ikonoklastų sukilimo (VIII a.). Laikotarpis apima imperijos kūrimą ir susiformavimą, pagrindinių institucijų, tęsusių Romos tradicijas, įsitvirtinimą.
* Vidurinysis laikotarpis
 
== Kilmė ==
 
=== Tetrarchija ===
[[Image:Roman Empire about 395.jpg|thumb|left|Romos imperija apie 395, su vyskupijomis ir Galijos, Italijos, Ilyrijos ir Rytų pretorių prefektūromis, kurios maždaug atitinka tetrarchijos įtakos zonas po Diokletiano reformų.]]
III a. trys krizės grėsė Romos imperijai: išorinė invazija, pilietiniai karai ir ekonominis nuosmukis<ref name="BF">Bury (1923), [http://penelope.uchicago.edu/Thayer/E/Roman/Texts/secondary/BURLAT/1*.html#1 1]<br />* Fenner, [http://www.roman-empire.net/articles/article-018.html Economic Factors]</ref>. Palaipsniui Romos miestas tapo vis mažiau svarbus kaip administracinis centras. III a. krizės atskleidė [[Augustas|Augusto]] įvestos heterogeninės valdymo sistemos, skirtos valdyti milžiniškai teritorijai, trūkumus. Jo įpėdiniai įvedė keletą pakeitimų, bet buvo aišku, kad reikia naujos, labiau centralizuotos ir vieningesnės sistemos<ref name="B1">Bury (1923), [http://penelope.uchicago.edu/Thayer/E/Roman/Texts/secondary/BURLAT/1*.html#1 1]</ref>
. [[Diokletianas]] sukūrė tokią sistemą - [[tetrarchija|tetrarchiją]]<ref name="B1" />. Jis susivienijo su kolega imperatoriumi - ''Augustu''. Kiekvienas iš augustų įsūnijo po jaunesnį kolegą - ''cezarį'', kuris dalinosi valdžia ir ilgainiui turėjo pakeisti vyresnį partnerį. Po to kai Diokletianas ir Maksimianas atsisakė sosto, tetrarchija žlugo ir [[Konstantinas I]] ją pakeitė paveldimu dinastiniu valdymu<ref name="BG">{{cite encyclopedia|title=Byzantine Empire|encyclopedia=Encyclopaedia Britannica}}<br />* Gibbon (1906), II, {{PDFlink|[http://olldownload.libertyfund.org/Texts/Gibbon0105/DeclineAndFall/Vol02/PDFs/0214-02_Pt06_Chap14.pdf 200]|2.61&nbsp;[[Mebibyte|MiB]]<!-- application/pdf, 2739487 bytes -->}}</ref>.
 
== Siaurėjančios sienos ==
 
Kai [[Fokas]] nužudė Mauricijų, Khosrau pasinaudojo tuo kaip pretekstu užimti Mesopotamiją<ref>Foss (1975), 722</ref>. Fokas buvo nepopuliarus valdovas, kurį Bizantijos šaltiniai vadino "tironu", o Senatas nuolat rengė sąmokslus prieš jį. Galiausiai 610 m. [[Heraklėjas]] nuvertė Foką, atplaukęs į Konstantinopolį iš [[Kartagina|Kartaginos]] su [[ikona]], pritvirtinta laivo priekyje<ref>Haldon (1997), 41<br />* Speck (1984), 178</ref>. Heraklijui tapus imperatoriumi Sasanidai buvo giliai įsiveržę į Mažąją Aziją, užėmę [[Damaskas|Damaską]] ir [[Jeruzalė|Jeruzalę]], bei išgabenę Tikrąjį Kryžių į [[Ktesifonas|Ktesifoną]]<ref>Haldon (1997), 42&ndash;43</ref>. Heraklijaus kontrataka buvo panaši į šventąjį karą, o acheiropoietos Kristaus atvaizdai buvo gabenami kaip karinės vėliavos<ref>Grabar (1984), 37<br />* Cameron (1979), 23</ref>. Be to kai Konstantinopolis buvo išgelbėtas nuo avarų apgulties 626 m., buvo tikima, jog už pergalę reikia dėkoti Šventos Mergelės relikvijoms, kurias patriarchas Sergijus liepė nešti aplink sienas<ref>Cameron (1979), 5&ndash;6, 20&ndash;22</ref>. Pagrindinės Sasanidų pajėgos buvo nugalėtos Ninevės mūšyje 627 m., o 629 m. Tikrasis Kryžius buvo su didinga ceremonija nugabentas į Jeruzalę<ref>Haldon (1997), 46<br />* Baynes (1912), ''passim''<br />* Speck (1984), 178</ref>. Karas susilpnino Bizantiją ir Sasanidų imperiją, o tuo pasinaudojo [[arabai]], kurie po kelių metų pradėjo puldinėti abi imperijas<ref>Foss (1975), 746&ndash;47</ref>. Bizantija buvo sutriuškinta [[Jarmuko mūšis|Jarmuko mūšyje]] 636 m., o Ktesifonas krito 634 m<ref>Haldon (1997), 50</ref>.
 
[[Image:Byzantiumby650AD.JPG|thumb|left|200px|Bizantijos imperija 650 m.; tuo metu ji buvo praradusi visas provincijas Afrikoje išskyrus Kartaginą.]]
 
Arabai, užėmę Siriją ir Levantą, puldinėjo Anatoliją ir tarp 674 m. ir 678 m. apgulė patį Konstantinopolį. Arabų laivynas buvo atmuštas panaudojus graikišką ugnį ir tarp imperijos bei kalifato buvo sudaryta 30 metų paliaubų sutartis<ref>Haldon (1997), 61&ndash;62</ref>. Tačiau Anatolijos puldinėjimai nesustojo ir todėl nusmuko klasikinė miesto kultūra, nes gyventojai užsidarė už mažesnių itvirtintų miesto sienų arba persikėlė į artimiausias tvirtoves<ref>Haldon (1997), 102&ndash;14.</ref>. Vakumą, atsiradusį dingus civilinėms pusiau autonominėms institucijoms, užpildė temų sistema, kuri dalino Anatoliją į provincijas pagal ten esančias armijas, kurios perėmė civilinę valdžią ir tiesiogiai atsakė imperatoriui. Šios sistemos šaknys yra priemonėse, kurių ėmėsi Heraklėjas, bet VII a. tai tapo nauja imperijos valdymo sistema<ref>Haldon (1997), 208&ndash;215<br />* Kaegi (2003), 236, 283</ref>.
 
[[Image:Greekfire-madridskylitzes1.jpg|right|thumb|Graikų ugnis pirmąkart buvo panaudota per Bizantijos-arabų karus (iš Madrid Skylitzes, Biblioteca Nacional de España, [[Madridas]]).]]
 
 
Paskutinis Heraklėjų imperatorius Justinianas II bandė palaužti miesto aristokratiją dideliais mokesčiais ir į svarbius administracinius postus skirdamas "pašaliečius". Po perversmo 695 m. jis pabėgo pas kazarus, vėliau pas bulgarus. 705 m. jis grįžo į Konstantinopolį su bulgarų chano Tervelo armija, atgavo sostą ir pradėjo persekioti priešus. Po paskutinio perversmo 711 m., kurį vėl sukėlė miesto aristokratija, Heraklijų dinastija baigėsi<ref>Haldon (1997), 70&ndash;78, 169&ndash;171<br />* Haldon (2004), 216&ndash;217<br />* Kountoura-Galake (1996), 62&ndash;75</ref>.
[[Image:ByzantineEmpire717+extrainfo+themes.PNG|thumb|310px|Bizantijos imperija [[Leonui III]] tapus imperatoriumi apie 717 m. Dryžuota sritis rodo arabų puldinėjamas žemes]]
 
[[Image:ByzantineEmpire717+extrainfo+themes.PNG|thumb|310px|Bizantijos imperija Leonui III tapus imperatoriumi apie 717 m. Dryžuota sritis rodo arabų puldinėjamas žemes]]
 
Leonas III atmušė arbų išpuolį 718 m. ir pasiekė didelę pergalę prieš juos 740 m. Be to jis reorganizavo ir sustiprino temas Mažojoje Azijoje. Jo įpėdinis [[Konstantinas V]] pasiekė svarbių pergalų Šiaurės Sirijoje ir palaužė bulgarų jėgą.
 
== Makedonų dinastija ir Atgimimas ==
 
=== Karai su musulmonais ===
 
Iki 867 m. Bizantija sutvirtino savo pozicijas Rytuose ir Vakaruose, o dėl gynybinės sistemos efektyvumo imperatoriai planavo pradėti Rytų užkariavimą.
 
 
=== Santykiai su Kijevo Rusia ===
 
800-1100 m. Bizantija užmezgė painius santykius su [[Kijevo Rusia]], nauja valstybe, atsiradusia į šiaurę nuo [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]].
 
 
== Krizė ir suirimas ==
 
Bizantiją ištiko sunkumų laikotarpis dėl temų sistemos nepaisymo ir nesirūpinimo armija. Nikeforas II, Jonas I Cimiskis ir Bazilijus II pakeitė armiją iš greitai reaguojančios, daugiausiai gynybinės, sudarytos iš civilių į profesonalią, žygiuojančią, kuyrioj vis daugiau buvo samdinių. Samdiniai buvo brangūs ir kai X a. išnyko invazijos grėsmė, nebuvo reikalo išlaikyti didelių įgulų ir brangių tvirtovių<ref>Treadgold (1997), 548–549</ref>. Po mirties Bazilijus II paliko pilną iždą, bet nepasirūpino įpėdiniu. Nė vienas iš pirmųjų jo įpėdinių neturėjo tokio politinio ir karinio talento ir imperjos valdymas vis labiau perėjo į civilių rankas. Pastangos atgaivinti Bizantijos ekonomiką tik sukėlė [[infliacija|infliaciją]] ir nuvertino auksines monetas. Į armiją buvo žiūrima kaip į nereikalingas išlaidas ir politinę grėsmę.<ref name="PM">Markham, [http://www.deremilitari.org/resources/articles/markham.htm The Battle of Manzikert]</ref>
[[Image:Italy 1000 AD.svg|thumb|right|Italijos žemėlapis prieš atvykstant normanams.]]
Tuo pat metu imperija susidūrė su nauju ambicingu priešu. Bizantijos provinciją pietų Italijoje užpuolė [[normanai]], atvykę į Italiją XI a. Romos ir Konstantinopolio nesutarimų laikotarpiu, kuris baigėsi 1054 m. Rytų-Vakarų schizma, normanai lėtai, bet užtikrintai veržėsi į Bizantijos teritoriją<ref>Vasiliev, [http://www.intratext.com/IXT/ENG0832/_P17.HTM Relations with [[Italy]] and [[Western Europe]]]</ref>.
 
Tačiau didžiausia nelaimė kilo Mažojoje Azijoje. Seldžiukai turkai pirmąkart pasiuntė žvalgus per Bizantijos sieną į Armėniją [[1065]] ir [[1067]] m. Dėl kritiškos padėties Anatolijos karinė aristokratija susitelkė ir išrinko [[Romanas IV|Romaną IV]] iš savo tarpo imperatoriumi [[1068]] m. [[1071]] m. Romanas surinko didelę armiją, kad priverstų Seldžiukus turkus kautis. Manzikerto mūšyje Romaną IV ne tik netikėtai nugalęjo sultonas Alp Arslanas, bet ir paėmė į nelaisvę. Sultonas su juo elgėsi pagarbiai ir iš bizantiečių nereikalavo griežtų sąlygų<ref name="PM" />. Tačiau Konstantinopolyje įvyko perversmas [[Michael Doukas]] naudai, o jam priešinosi [[Nikephoros Bryennios]] ir [[Nikephoros Botaneiates]]. Iki 1081 m. Seldžiukai turkai valdė beveik visą Anatoliją nuo Armėnijos iki [[Bitinija|Bitinijos]] ir įkūrė savo sostinę Nikėjoje.
 
Pasiekęs stabilumą Vakaruose Aleksijus nukreipė dėmesį į dideles ekonomines problemas ir imperijos tradicinės gynybos suirimą<ref name=Birkenmeier>Birkenmeier (2002)</ref>. Tačiau jis vis dar neturėjo pakankamai karių atgauti prarastas žemes Mažojoje Azijoje ar kariauti su Seldžiukais. [[1095]] m. Piacenzos susirinkime Aleksijaus pasiuntiniai teigė popiežiui [[Urbonas II|Urbonui II]] Rytų krikščionių kančias ir akcentavo, kad be Vakarų pagalbos jie toliau turės kentėti musulmonų valdžioje. Urbonas manė, jog Aleksijaus prašymas yra dviguba galimybė sustiprinti Vakarų galią ir sustiprinti popiežiaus autoritetą<ref name=Harris>Harris (2003)<br />* Read (2003), 124<br />* Watson (1993), 12</ref>. 1095 m. [[lapkričio 27]] d. Urbonas II sušaukė [[Klermono susirinkimas|Klermono susirinkimą]], kuriame skatino susirinkusius kautis po kryžiumi ir atimti iš musulmonų Jeruzalę bei Artimuosius Rytus. Tai susilaukė milžiniško atsako Vakarų Europoje<ref name="Br" />.
 
[[Image:1099jerusalem.jpg|thumb|left|Viduramžių manuskriptas, vaizduojantis Jeruzalės užėmimą Pirmojo Kryžiaus žygio metu.]]
 
{{Plačiau|Antrasis kryžiaus žygis}}
Aleksijaus sūnus [[Jonas II Komninas|Jonas II]] valdė Bizantiją [[1118]]-[[1143]] m. Jis buvo religingas ir pasišventęs imperatorius, norėjęs panaikinti žalą imperijai, kurią padarė Manzikerto mūšis<ref>Norwich (1998), 267</ref>. Jonas II buvo plačiai žinomas dėl dievobaimingumo ir nuosaikaus bei teisingo valdymo tais laikais, kai žiaurumas buvo įprastas<ref>Ostrogorsky (1990), 377</ref>. Todėl jis vadinamas Bizantijos [[Markas Aurelijus|Marku Aurelijumi]]. Per dvidešimt penkis valdymo metus Jonas sudarė sąjungą su [[Šventoji Romos imperija|Šventąja Romos imperija]], užtikrintai nugalėjo pečenegus Berojos mūšyje<ref name="B90">Birkenmeier (2002), 90</ref> ir asmeniškai vadovavo daugelyje žygių prieš turkus Mažojoje Azijoje. Jono II kampanijos pakeitė jėgų balansą Rytuose: dabar turkai turėjo gintis, o Bizantija atgavo daugybę žemių<ref name="SJ">Stone, [http://www.roman-emperors.org/johncomn.htm John II Komnenos]</ref>. Jis pašalino vengrų ir serbų grėsmę apie 1120 m., o [[1130]] m. sudarė sąjungą su vokiečių imperatoriumi Lotaru III prieš normanų karalių Rodžerį II iš Sicilijos. Valdymo pabaigoje jis nukreipė savo dėmesį į Rytus. Jonas II nugalėjo Danišmendų emyratą Melitenėje, susigražino [[Kilikija|Kilikiją]], o Reimondą Puatje, Antiochijos princą, padarė savo vasalu. Norėdamas parodyti, jog Bizantijos imperatorius yra Krikščionių pasaulio lyderis, Jonas II žygiavo į Šventąją žeme su jungtinėm Bizantijos ir Kryžiuočių valstybių pajėgom. Tačiau nepaisant energingai pradėto žygio jis buvo nesėkmingas dėl kryžiuočių išdavystės<ref>Harris (2003), 84</ref>. [[1142]] m. Jonas II sugrįžo pakartotinai pareikšti savo teises į Antiochija, bet [[1943]] m. pavasarį žuvo medžioklės metu. Reimondas užpuolė Kilikiją, bet buvo nugalėtas ir priverstas vykti į Kontstantinopolį prašyti naujo imperatoriaus atleidimo<ref name="B326">Brooke (2004), 326</ref>.
 
[[Image:The Byzantine Empire, c.1180.PNG|thumb|310px|Bizantijos imperija pažymėta violetine spalva apie 1180 m., Komninų valdymo pabaigoje.]]
 
 
== Nuosmukis ir žlugimas ==
 
=== Angelų dinastija ===
 
Po Manuilo mirties 1180 m. rugsėjo 24 d. imperatoriumi tapo jo 11 metų sūnus [[Aleksijus II Komninas]]. Jis visiškai nesugebėjo valdyti, bet jo valdymas labiausiai buvo nepopuliarus dėl jo motinos Marijos iš Antiochijos ir jos prancūziškos kilmės<ref name="Norwich291">Norwich (1998), 291</ref>. Galiausiai [[Andronikas I Komninas]], Aleksijaus I anūkas sukėlė maištą ir sugebėjo jį nuversti per kruviną [[coup d'état]]. Pasinaudodamas savo gera išvaizda ir dideliu populiarumu armijoje jis nužygiavo į Konstantinopolį [[1182]] m. rugpjūtį ir ten sukėlė skerdynes<ref name="Norwich292">Norwich (1998), 292</ref>. Susidorojęs su politiniais priešininkais 1183 m. rugsėjį jis tapo antruoju imperatoriumi ir atsikratė Aleksijaus II bei pasisavino jo 12 metų žmoną Agnę Prancūzaitę<ref name="Norwich292"/>.
 
 
Nepaisant karinės patirties Andronikas nesusitvarkė su Izaoku Komninu Kipriečiu, [[Bela III]], kuris sugrąžino [[Kroatija|Kroatijos]] teritoriją Vengrijai ir Stefanu Nemanja, paskelbusiu [[Serbija|Serbijos]] nepriklausomybę nuo Bizantijos. Bet nė vienas iš šių nemalonumų neprilygo Viljamo II Siciliečio invazijai su 300 laivų ir 80 tūkst žmonių [[1185]] m.<ref name="Norwich293">Norwich (1998), 293</ref> Andronikas sutelkė mažą 100 laivų flotilę apginti sostinę, o kitais imperijos gyventojais nesirūpino. Galiausiai jį nuvertė [[Izaokas II Angelas]], išgyvenęs imperatoriaus bandymą jį nužudyti. Suy žmonių pagalba jis užėmė sostą ir nužudė Androniką<ref name="Norwich294-295">Norwich (1998), 294&ndash;295</ref>.
 
[[Image:Schnorr von Carolsfeld - Die Schlacht von Iconium.jpg|right|thumb|Ikonijaus užėmimas per Trečią Kryžiau žygį.]]
 
 
=== Ketvirtasis Kryžiaus žygis ===
[[Image:Eugène Ferdinand Victor Delacroix 012.jpg|thumb|left|''Kryžiuočiai įžengia į Konstantinopolį'', [[Eugène Delacroix]] (1840 m, [[oil on canvas]], 410 x 498&nbsp;cm, [[Luvras]], [[Parųžius]]).]]
 
 
=== Imperija tremtyje ===
 
Po Konstantinopolio nusiaubimo 1204 m. buvo įkurtos trys bizantiečių valstybės: [[Nikėjos imperija]], [[Trezibondo imperija]] ir [[Epyro despotatas]]. Iš šių trijų tik Nikėja ir Epyras turėjo gerus šansus atgauti Konstantinopolį. Tačiau kelis dešimtmečius Nikėja stengėsi išgyventi ir iki XIII a. vidurio prarado visą pietinę Anatoliją<ref>Kean (2005)<br />* Madden (2005), 162<br />* Lowe-Baker, [http://www.geocities.com/egfroth1/Seljuqs.htm The Seljuks of Rum]</ref>. Rumo sultonato nusilpimas po mongolų invazijos [[1242]]-[[1243|43]] m. leido daugeliui beilikų ir gazių įkurti savo kunigaikštystes taip susilpninant Bizantijos pozicijas Mažojoje Azijoje<ref>Lowe-Baker, [http://www.geocities.com/egfroth1/Seljuqs.htm The Seljuks of Rum]</ref>. Tuo metu bėjus [[Osmanas I]] įkūrė valstybę, kuri vėliau užkariavo Konstantinopolį. Tačiau mongolai nutraukė Seldžiukų puldinėjimus ir Nikėjos imperija galėjo susitelkti ties [[Lotynų imperija]].
 
=== Konstantinopolio susigrąžinimas ===
 
[[Image:00058 christ pantocrator mosaic hagia sophia 656x800.jpg|thumb|XIII a. pabaigoje ir XIV a. suklestėjo Bizantijos menas ir viena iš garsiausių išlikusių mozaikų yra [[Hagia Sophia]], vaizduojanti Kristų Pantokratą, padaryta tuo laikotarpiu.]]
[[Image:Balkans1355.gif|thumb|250px|Balkanai ir Mažoji Azija apie 1355 m. Bizantija prarado teritorijas Azijoje, o Epyro teritoriją sumažino Serbija.]]
{{Plačiau|Konstantinopolio žlugimas}}
Padėtis tapo ypač bloga, kai per pilietinį karą Galipolyje [[1354]] m. įvyko žemės drebėjimas sugriovęs tvirtovę ir kitą dieną turkai persikėlė į Europą<ref>Reinert (2002), 268</ref>. Kai Bizantijoje baigėsi karas turkai buvo nugalėję serbus ir pavertę juos savo vasalais. Po Kosovo mūšio turkai valdė didžiąją Balkanų dalį<ref>Reinert (2002), 270</ref>.
 
[[Image:Eastern Mediterranean 1450 .svg|thumb|250px|left|Pietryčių Europa prieš Konstantinopolio žlugimą.]]
 
 
== Išnašos ==
<div class="reflist2" style="height: 220px; overflow: auto; padding: 3px" >
{{reflist}}
</div>
 
== Šaltiniai ==
* {{cite journal |last=Anastos | first=Milton V.|year=1962|title=The History of Byzantine Science. Report on the Dumbarton Oaks Symposium of 1961|journal=Dumbarton Oaks Papers|issn=0070-7546|volume=16|pages=409-411|url=http://links.jstor.org/sici?sici=0070-7546(1962)16%3C409%3ATHOBSR%3E2.0.CO%3B2-0| doi=10.2307/1291170|accessdate=2008-05-23}}
 
* {{cite book|last=Chrysos|first=Evangelos|title=Byzantine Diplomacy: Papers from the Twenty-Fourth Spring Symposium of Byzantine Studies, Cambridge, March 1990 (Society for the Promotion of Byzant) |year=1992|publisher=Variorum|isbn=0-860-78338-3|editor= Jonathan Shepard, Simon Franklin|chapter=Byzantine Diplomacy, AD 300–800: Means and End}}
*{{cite journal |last=Anastos | first=Milton V.|year=1962|title=The History of Byzantine Science. Report on the Dumbarton Oaks Symposium of 1961|journal=Dumbarton Oaks Papers|issn=0070-7546|volume=16|pages=409-411|url=http://links.jstor.org/sici?sici=0070-7546(1962)16%3C409%3ATHOBSR%3E2.0.CO%3B2-0| doi=10.2307/1291170|accessdate=2008-05-23}}
* {{cite book|last=ChrysosEsler|first=EvangelosPhilip Francis|title=ByzantineThe Diplomacy:Early Papers from the Twenty-Fourth Spring Symposium of Byzantine Studies, Cambridge, March 1990 (Society for the Promotion of Byzant)Christian World|year=19922000|publisher=VariorumRoutledge|isbn=0-860415-7833833312-3|editor= Jonathan Shepard, Simon Franklin1|chapter=ByzantineConstantine Diplomacy,and AD 300–800: Means andthe EndEmpire}}
* {{cite book|last=EslerRobins|first=PhilipRobert FrancisHenry|title=The EarlyByzantine ChristianGrammarians: WorldTheir Place in History|year=20001993|publisher=RoutledgeWalter de Gruyter|isbn=03-415110-3331213574-1|chapter=Constantine and the Empire4}}
* {{cite book|last=RobinsMeyendorff|first=RobertJohn Henry|authorlink=John Meyendorff|title=The Byzantine Grammarians:Legacy Theirin Placethe inOrthodox HistoryChurch|year=19931982|publisher=WalterSt Vladimir's deSeminary GruyterPress|isbn=30-110913-1357483690-47}}
* {{cite book | last=MeyendorffNeville| first=John Leonora|authorlink=John Meyendorff|title=TheAuthority in Byzantine LegacyProvincial inSociety, the950–1100| Orthodoxpublisher=Cambridge ChurchUniversity Press| year=19822004|publisherchapter=StImperial Vladimir'sAdministration Seminaryand Byzantine Political Culture Press| isbn=0-913521-8369083865-7}}
* {{cite book|last=Tatakes|first=Vasileios N.|coauthors=Moutafakis, Nicholas J.|title=Byzantine Philosophy|year=2003|publisher=Hackett Publishing|isbn=0-872-20563-0}}
*{{cite book | last=Neville| first=Leonora| title=Authority in Byzantine Provincial Society, 950–1100| publisher=Cambridge University Press| year=2004|chapter=Imperial Administration and Byzantine Political Culture | isbn=0-521-83865-7}}
* {{cite book|last=TatakesTroianos|first=Vasileios N.Spyros|coauthors=MoutafakisVelissaropoulou-Karakosta, Nicholas J.Julia|title=ByzantineHistory Philosophy|year=2003of Law|publisher=HackettAnt.N. PublishingSakkoulas Publishers|year=1997|isbn=09-872602-2056332594-01|chapter=Byzantine Law}}
*{{cite book|last=Troianos|first=Spyros|coauthors=Velissaropoulou-Karakosta, Julia|title=History of Law|publisher=Ant.N. Sakkoulas Publishers|year=1997|isbn=9-602-32594-1|chapter=Byzantine Law}}
 
{{verta}}
1

pakeitimas