Lietuvos kultūros fondas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1927]] m. sušauktas Kultūros kongresas, išrinkta komisija Kultūros fondui steigti, tačiau sumanymą užgožė kiti reikalai. Tik [[1938]] m. oficiozas „[[Lietuvos aidas]]“ paskelbė naujus Kultūros fondo „metmenis“. „Spauda, literatūra, tapybinis menas, muzika, teatras, mokslas, etnografija – šit tos pagrindinės šakos, kurios turėtų išaugti ant išbujojusio Kultūros Fondo medžio. Kelti šių visų sričių kūrybingumą, planingai ir sistemingai organizuoti jų darbus, remti jas materialiai ir duoti savitą, lietuvišką kryptį – svarbiausieji Kultūros Fondo uždaviniai“, – rašė projekto autoriai. Sudaryti pakankamas sąlygas menui tarpti, žadinti visuomenės meninį pomėgį, organizuoti visame krašte, užsieniuose meno parodas – tai būtų Kultūros Fondo darbo gairės“.<ref> Kultūros Fondo metmenys. Lietuvos aidas, 1938 04 09</ref> „Pats fondas nekurs kultūros, bet ją rems, sudarys sąlygas jai giliau ir plačiau reikštis“, – aiškino skaitytojams po gero pusmečio „Naujoji romuva“, žadėdama, kad fondas bus įkurtas „įstatymo keliu“, numatant „glaudų vyriausybės ir visuomenės bendradarbiavimą“.<ref> Kultūros fondas. Naujoji Romuva, [[1939]], Nr. 19, p. 428</ref> 1938 m. pradėjo veikti panašus Literatūros fondas, kurio lėšas sudarė fondo rėmėjų aukos, Rašytojų draugijos narių mokesčiai (5 proc. nuo premijų ir 2 proc. nuo honorarų), pajamos iš loterijų, labdaros vakarų ir kt. Tačiau Kultūros fondas taip ir nebuvo įsteigtas, nes 1938 ir [[1939]] m. paskyrusi premijas už geriausius dailės kūrinius valstybė dar labiau įsitvirtino kaip oficialus dailės vertintojas bei mecenatas.<ref>[http://www.culture.lt/daile/01(1)/vpk.htm Giedrė Jankevičiūtė. Valstybės parama kūrėjams tarpukario Lietuvoje. Dailė. 2001/1]</ref> Nors [[1940]] m. buvo priimtas Kultūros fondo įstatymas, bet per [[2PK|Antrąjį pasaulinį karą]] fondas nebuvo įsteigtas. Pasitraukę į Vakarus lietuvių kultūros, meno ir mokslo darbuotojai šios srities veiklą plėtojo [[VFR]], vėliau [[JAV]], [[Kanad]]oje, [[Australij]]oje. Aktyviausiai veikė [[1951]] m. įkurtas [[JAV lietuvių bendruomenė]]s Kultūros fondas

Lietuvą okupavus [[TSRS]] apie jokį kultūros savarankiškumą nebuvo galima net kalbėti. Visa kultūra, įskaitant dailę, skulptūrą, literatūrą buvo reguliuojama pagal direktyvas iš [[Maskva|Maskvos]] ir turėjo tarnauti tik komunistinės ideologijos propagandai. Sąlygos pasikeitė po [[1986]] m., kai TSKP CK generalinis sekretorius [[Michailas Gorbačiovas]] pradėjo savo Perestroiką ir kai buvo įsteigtas TSRS kultūros fondas, rekomendavęs steigti respublikinius padalinius. <ref> {{VLE|XIII}}, 256 psl. </ref>

Lietuvos kultūros fondo steigimo idėja atgimė diskusijose, kurias rengė „Žinijos“ draugija, subūrusi žymią dalį progresyvių mokslininkų, kultūros veikėjų, publicistų. Č.Kudaba paskaitos metu kalbėjo: “Veikimas kultūrai iš geranorės pareigos — kilnus reikalas. Tebūna tai nerimastinga sąžinės skola kiekvieno ir svarbiausia, visam laikui”.<ref>[http://ausis.gf.vu.lt/mg//nr/99/1112/11kudab.html Mokslas ir Gyvenimas 1999/11-12]</ref> Prie kultūros fondo ištakų buvo [[Marcelijus Martinaitis]], [[Napalys Kitkauskas]], [[StepasSteponas Lukoševičius]], [[Laimė Lukošiūnienė]], [[Kęstutis Pranas Labanauskas]], [[Albinas Vaičiūnas]] ir kiti. 1987 m. fondas buvo įsteigtas ir jo steigėjų autoriteto dėka įregistruotas. „Labiausiai nesinori Kultūros fondo veikloje kompanijinio patoso. Tebūnie ilgas, ramus, bet nuolat gyvas darbas“, sakė tuomet Č. Kudaba, tapęs pirmuoju fondo valdybos pirmininku.

Tarp pirmųjų fondo darbų buvo istorinės atminties atgaivinimas, senosios ir tarpukario Lietuvos kultūros ir jos veikėjų sugrąžinimas iš priverstinės užmaršties. [[1988]] m. pradėta galvoti, kad turėtų būti atstatyti [[Medininkų pilis]], [[LDK|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] [[Valdovų rūmai]], sugrąžintos kai kurios bažnyčios. Jau [[1991]] m. pagal architekto [[Stanislovas Mikulionis|S.Mikulionio]] parengtą fragmentinio restauravimo bei konservavimo projektą pradėti darbai Medininkų pilyje. Po ilgų tyrimų ir dar ilgesnių diskusijų pradėtas ir Valdovų rūmų atstatymas. Nuo [[2000]] m. šį darbą tęsia [[Valdovų rūmų paramos fondas]]. Pastatytas paminklas [[Vytautas|Vytautui Didžiajam]] Didžiajam [[Kaunas|Kaune]], atstatyta [[Pelesa|Pelesos]] bažnyčia [[Baltarusija|Baltarusijoje]], atlikti [[Reškutėnai|Reškutėnų]], [[Videniškiai|Videniškių]], [[Kražiai|Kražių]] vietovių, [[Vilniaus senamiestis|Vilniaus senamiesčio]] archeologiniai istoriografiniai tyrimai, pradėtos tvarkyti [[Rasų kapinės]], [[Bernardinų kapinės]], kiti istoriniai ir kultūros paminklai.

Prie kultūros fondo pradėjo burtis tremtiniai, kapų brolija, įsisteigė regioniniai kultūros fondai. Aktyviai, propaguodami savo krašto kultūrą, veikė [[Panevėžys|Panevėžio]], [[Pakruojis|Pakruojo]], [[Joniškis|Joniškio]], [[Žemaitija|ŽemaitijosŽemaitij]]os skyriai. Lietuvos kultūros fondo [[Šiaulių]] krašto skyrius [[1991]] m. įsteigė iškilaus lietuvių filosofo, kilusio iš Šiaulių, [[Stasys Šalkauskis|S.Šalkauskio]] premiją už tautos kultūros, meno ir filosofijos ugdymą. Pirmuoju premijos laureatu tapo filosofas [[Romualdas Ozolas]], antruoju - Ilinojaus universiteto (JAV) profesorius, ateitininkijos atkūrėjas Lietuvoje [[Arvydas Žygas]].<ref>Šiaulių miesto istorija. 1940-[[1995]]. Saulės delta, [[2007]]</ref> [[1993]] m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos įsteigta [[Karalienės Mortos premija]] skiriama talentingiausiems vaikams už pasiekimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose meno srityse. Premija įteikiama [[liepos 6]]-ąją, Karaliaus [[Mindaugas|Mindaugo]] karūnavimo dieną. Taip pat įsteigtos garsios aktorės [[Potencija Pinkauskaitė|Potencijos Pinkauskaitės]] vardo premija, [[Povilas Višinskis|Povilo Višinskio]] stipendija. [[2006]] m. spalio mėn. įsteigta [[Beatričė Grincevičiūtė|Beatričės Grincevičiūtės]] vardo premija.

*Knygnešių dalia (AgotosTumosaitėsAgotos Tumosaitės-Prūsaitienės eilėraščiai). Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. [[Kaišiadorys]], 1991 m.

*[[2004]] m. [[balandžio 22]] d. „N.E.S.J. Rerichai, Hagos konvencija ir Kultūros paveldo išlikimas“.