Jonas Rustemas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
tvarkyti |
papildymai |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Rustem-Autoportret-3.jpg|thumb|Jonas Rustemas. Autoportretas
'''Jonas Rustemas''' (g. [[1762]] m. Pėroje, [[Konstantinopolis|Konstantinopolio]] priemiestis – [[1835 m.]]) - dailininkas, įtakojęs XIX a. lietuvių dailės raidą, dailės pedagogas.
▲[[Vaizdas:Rustem-Autoportret-3.jpg|thumb|Jonas Rustemas. Autoportretas, aliejus, Vroclavo liaudies muziejus]]
== Biografija ==
Rustemo motina prancūzė, tėvas graikas. 10 metų Rustemą Podolės žemių generolas [[Adomas Kazimieras Čartoriskis]] (1734-1823), sužavėjęs geru berniuko prancūzų kalbos mokėjimu, atsivežė į Pulavų dvarą ([[Lenkija]]). Čia Rustemą piešimo pagrindų mokė [[Čartoriskiai|Čartoriskių]] namų mokytojas [[Jean-Pierre Norblin de La Gourdaine|Žanas Pjeras Norblenas]] (1745-1830). Norblenui visam laikui persikėlus į [[Varšuva|Varšuvą]], Rustemas persikėlė gyventi, Varšuvoje baigė mokyklą, studijavo menus.
Manoma, kad 1788–1790 m. Jonas Rustemas praleido [[Vokietija|Vokietijoje]]. Nuo 1788 m. „Uoliuojo lietuvio" [[masonai|masonų]] ložės narys. Nuo 1790 m. ilgą laiką gyveno Lietuvoje, keliaudamas iš dvaro į dvarą. Tapė portretus, vertėsi privačiomis dailės pamokomis.
== Kūryba ==
Jono Rustemo kūrybos sritys – tai [[tapyba]], [[grafika|piešiniai]], [[kortos]], gyvieji [[paveikslas|paveikslai]], architektūrinis švenčių apipavidalinimas. [[žanras|Žanrų]] požiūriu jo kūryboje atrandami [[portretas|portretai]], [[dailė|peizažai]], [[buitinis žanras|buitinės scenos]]. Dingo beveik visos jo sukurtos neportretinės drobės. O apie portretus galime šnekėti taip pat tik su išlygomis. Vis dėlto J. Rustemas nutapė kone visą Vilniaus ir dalies Lietuvos tarp 1800–1830 m. aukštuomenę. Ilgą laiką jo portretai buvo vertinami ne dėl jų meninės išraiškos, o visų pirma dėl skambių asmenybių pavardžių.
Dauguma Jono Rustemo darbų nedatuoti, todėl sunku nustatyti chronologinę seką. Dėl šios priežasties dailininko portretus patogiau analizuoti skirstant į atskiras grupes: tai visafigūriai, pusiaufigūriai ir biustiniai portretai. Visafigūrių portretų išliko nedaug. Tai poriniai Antano ir Onos Vankavičių, grupinis Marijos ir Adomo Mirskių su Barbora Šumskyte (apie 1808) bei [[Mykolas Riomeris|Mykolo Riomerio]] (1820) portretas.
J. Rustemo portretuose susijungia sentimentalaus švietėjiško [[klasicizmas|klasicizmo]] ir ankstyvojo [[romantizmas|romantizmo]] bruožai. Vieni įdomiausių yra buitiniai piešiniai. Juose užfiksuotos scenos iš kasdieninio gyvenimo, vaizduoti įvairaus luomo atstovai darbo ar poilsio metu. Su šiais piešiniais į Lietuvos dailę atėjo visai nauji personažai ir motyvai: miesto amatininkai, cirko žonglieriai, aristokratinė publika, orkestro muzikantai, kareiviai, dvasininkai. Juose juntama J. Rustemo mokytojo
J. P. Norblino realistinių piešinių įtaka.
J. Rustemo kortose pavaizduotas kone visą XIX a. Vilniaus gyvenimas, visi socialiniai sluoksniai, mados, papročiai, pasilinksminimai, įvairių Vilniuje gyvenusių tautų atstovai ([[žydai]], ir [[turkai]], ir [[totoriai]]) su savo aplinkos specifika. J. Rustemo kortos pagrįstos „akių“ integravimo į piešinį žaidimu. Šiose kortose galima išvysti ne tik žymių to meto žmonių atvaizdus, bet ir paties dailininko portretą. Kortos nesudaro įprastinės kaladės, jos nėra tarpusavyje susijusios tematiškai ar pagal kokią nors kitą sistemą. Vienintelė atributika, kuri sieja šiuos J. Rustemo kūrinius su kortomis, yra pats kortų formatas ir kortų spalvų ženklai. Jos turėjo pakeisti per daug įsisiautėjusį žaidimą ramesniu, ugdančiu žaidėjo estetinį skonį. Panašių tikslų tikriausiai siekė ir J. Rustemas. Jo kortoms nesvetima yra satyra ir groteskas. Pats J. Rustemas šiuos savo kūrinius gana šmaikščiai vadino Terlionių arba fantastiškomis kortomis.
[[Piešimo ir tapybos katedra|Piešimo ir tapybos katedros]] (1797–1832) dėstytojas: 1811 m. buvo paskirtas profesoriumi, o nuo 1819 m. vadovavo šiai katedrai.XIX a. trečiajame dešimtmetyje J. Rustemo – pedagogo ir organizatoriaus autoritetas labai išaugo. Jis energingai komplektavo paveikslų galeriją,▼
== Pedagoginė veikla ==
▲Jonas Rustemas buvo [[Piešimo ir tapybos katedra|Piešimo ir tapybos katedros]] (1797–1832) dėstytojas
skyriaus pertvarkymo į Dailės fakultetą projektą (1819 m.).
1820 m. J. Rustemas surengė visų dailės katedrų kūrinių parodą, o nuo 1822 m. jos buvo rengiamos kas 2 metai, pavasarį. Parodos rodė katedrų darbo kryptį, metodiką, studentų profesinį pasirengimą ir sugebėjimus. Jose studentai galėdavo parduoti kai kuriuos darbus arba gauti užsakymų. Didžiausią susidomėjimą sukėlė pirmoji J. Rustemo organizuota paroda (1820 m.), į kurią buvo atrinkti kelių metų kūriniai. Apie ją gana plačiai rašė Vilniaus spauda. Buvusių dailės katedrų auklėtinių straipsniuose minėtos ir gerosios, ir silpnosios mokymo pusės. Tai padėjo tobulinti mokomąjį darbą, padidino katedrų autoritetą universiteto vadovybės, profesūros, visuomenės akyse.
Lenkijos romantizmą reprezentuoja [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] [[Piešimo ir tapybos katedra|Dailės katedrų]]
auklėtinių Jono Rustemo, [[Valentinas Vankavičius|Valentino Vankavičiaus]], [[Vincentas Smakauskas|Vincento Smakausko]],
[[Kanutas Ruseckas|Kanuto Rusecko]] kūryba, kuri lygiai taip pat sudaro ir Lietuvos XIX a. I pusės dailės branduolį
== Šaltiniai ==
{{ref}}
*[http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/02/21/zvil_01.html „Svetimtautis menininkas, dirbęs Lietuvai“]
{{DEFAULTSORT:Rustemas Jonas}}
|