Portretas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pilote (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Mindofw (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:RodakowskiHenryk.SpiacaDziewczynka.1841.jpg|thumb|Henryk Rodakowski. Mieganti mergina]]
'''Portretas''' – [[tapyba|tapybos]], [[grafika|grafikos]], [[skulptūra|skulptūros]] arba meninės [[fotografija|fotografijos]] kūrinys, vaizduojantis [[žmogus|žmogų]] arba žmonių grupę (vad. ''[[grupinis portretas]]''). Portretas dažniausiai kuriamas iš [[natūra|natūros]] arba natūrinių studijų, kai kada pagal dokumentinę medžiagą.
Portreto funkcija – atvaizduoti ir įamžinti tam tikrą žmogų. Klasifikuojamas įvairiai:
 
== Rūšys ==
Portretas dažniausiai kuriamas iš [[natūra|natūros]] arba natūrinių studijų, kai kada pagal dokumentinę medžiagą.
*Pagal tai, kurią žmogaus kūno dalį vaizduoja yra skiriami biustinis, pusiaufigūris ir visafigūris portretai. :
#* Visafigūris. Šio tipo portretai dažniausiai kurti pagal užsakymus. Tai reprezentaciniai, didelėms salėms skirti atvaizdai, kuriuose asmuo mažai individualizuotas, daugiau akcentuota bendra laikysenos elegancija, spinduliuojanti kilmės ir socialinės padėties taurumu. Socialinė padėtis pabrėžiama atributais. Tokie portretai būdingi [[renesansas|renesanso]], [[barokas|baroko]], [[klasicizmas|klasicizmo]], [[romantizmas|romantizmo]] dailei.
#* Pusiaufigūriai nuo visafigūrių portretų skiriasi ne tik mažesniais formatais, bet ir kameriškesne nuotaika, gilesne modelio charakteristika. Visi jie gana panašūs kompozicija ir meninio vaizdo kūrimo būdais. Figūros vaizduojamos prie pat paveikslo krašto, jų žvilgsnis dažniausiai nukreiptas į žiūrovą ir taip kuriamas artimumo ir intymumo įspūdis. Kai kuriems šios grupės portretams būdinga griežta, statiška kompozicija, suvesta į stabilų trikampį. Kituose pusiaufigūriuose portretuose nesilaikoma griežtos schemos, o bandoma surasti gyvesnę ir laisvesnę pozą bei išraišką. Tai ypač būdinga XIX a. moterų portretams, kurie dar pasižymi saloniškumu, sentimentalumu.
#* Biustiniai portretai. XIX a. pradžioje išpopuliarėjo mažosios portreto formos. Pamėgti pieštuku, pastele piešti ar akvarele tapyti atvaizdai.Jų kompozicija paprasta: vyrų portretuose modelis pasisukęs trim ketvirčiais į dešinę arba vaizduojamas iš priekio, moterų atvaizduose siekiama gracingos išraiškos. Fonas visuomet neutralus, bet ne aklinas. Visas dėmesys sutelktas į veidą, atsisakyta bet kokių detalių, galinčių konkrečiau nužymėti aplinką. Šio tipo portretuose retai galima atspėti žmogaus profesiją, nes beveik nėra atributų. Įamžintas tik veidas, individualūs bruožai ir juose slypintis žmogaus unikalumas.
 
Pagal žmonių skaičių – porinis ir grupinis. Pagal galvos laikyseną: profilis, 1/3 rakursu, "En face" - iš priekio, "Profil perdu" (prarastasis profilis) – nusisukęs daugiau nei per pusę. Pagal vaizduojamą asmenį skiriamas valdovo, mokslininko portretas, taip pat [[autoportretas]]. Pagal asmens vaizdavimo būdą - reprezentacinis ir kamerinis (intymusis) portretas.
Portreto funkcija – atvaizduoti ir įamžinti tam tikrą žmogų. Klasifikuojamas įvairiai:
*Pagal tai, kurią žmogaus kūno dalį vaizduoja yra skiriami biustinis, pusiaufigūris ir visafigūris portretai.
 
Satyrinis portretas, [[šaržas]], atsirado ir paplito XIX a. [[Prancūzija|Prancūzijoje]]. Jame pašiepiamas ar demaskuojamas kieno nors nedoras elgesys. Alegorinis portretas – konkretaus žmogaus atvaizdas, išreiškiantis abstrakčią sąvoką, ar įkūnijantis mitologinį personažą arba [[herojus|herojų]]. Imitacinis portretas – įsivaizduojamas mirusio ar istorinio asmens portretas. Kuriamas pagal vaizduojamo žmogaus laikotarpiui būdingus atributus ir menines raiškos priemones. Antkapinis portretas skiriamas į karstinį portretą ir epitapiją (puošni skulptūrinė plokštė pritvirtinta prie sienos ar antkapio).
# Visafigūris. Šio tipo portretai dažniausiai kurti pagal užsakymus. Tai reprezentaciniai, didelėms salėms skirti atvaizdai, kuriuose asmuo mažai individualizuotas, daugiau akcentuota bendra laikysenos elegancija, spinduliuojanti kilmės ir socialinės padėties taurumu. Socialinė padėtis pabrėžiama atributais. Tokie portretai būdingi [[renesansas|renesanso]], [[barokas|baroko]], [[klasicizmas|klasicizmo]], [[romantizmas|romantizmo]] dailei.
# Pusiaufigūriai nuo visafigūrių portretų skiriasi ne tik mažesniais formatais, bet ir kameriškesne nuotaika, gilesne modelio charakteristika. Visi jie gana panašūs kompozicija ir meninio vaizdo kūrimo būdais. Figūros vaizduojamos prie pat paveikslo krašto, jų žvilgsnis dažniausiai nukreiptas į žiūrovą ir taip kuriamas artimumo ir intymumo įspūdis. Kai kuriems šios grupės portretams būdinga griežta, statiška kompozicija, suvesta į stabilų trikampį. Kituose pusiaufigūriuose portretuose nesilaikoma griežtos schemos, o bandoma surasti gyvesnę ir laisvesnę pozą bei išraišką. Tai ypač būdinga XIX a. moterų portretams, kurie dar pasižymi saloniškumu, sentimentalumu.
# Biustiniai portretai. XIX a. pradžioje išpopuliarėjo mažosios portreto formos. Pamėgti pieštuku, pastele piešti ar akvarele tapyti atvaizdai.Jų kompozicija paprasta: vyrų portretuose modelis pasisukęs trim ketvirčiais į dešinę arba vaizduojamas iš priekio, moterų atvaizduose siekiama gracingos išraiškos. Fonas visuomet neutralus, bet ne aklinas. Visas dėmesys sutelktas į veidą, atsisakyta bet kokių detalių, galinčių konkrečiau nužymėti aplinką. Šio tipo portretuose retai galima atspėti žmogaus profesiją, nes beveik nėra atributų. Įamžintas tik veidas, individualūs bruožai ir juose slypintis žmogaus unikalumas.
 
*Pagal žmonių skaičių – porinis ir grupinis.
*Pagal galvos laikyseną: profilis, 1/3 rakursu, "En face" - iš priekio, "Profil perdu" (prarastasis profilis) – nusisukęs daugiau nei per pusę.
*Pagal vaizduojamą asmenį skiriamas valdovo, mokslininko portretas, taip pat [[autoportretas]].
*Pagal asmens vaizdavimo būdą - reprezentacinis ir kamerinis (intymusis) portretas.
*Satyrinis portretas, [[šaržas]], atsirado ir paplito XIX a. [[Prancūzija|Prancūzijoje]]. Jame pašiepiamas ar demaskuojamas kieno nors nedoras elgesys.
*Alegorinis portretas – konkretaus žmogaus atvaizdas, išreiškiantis abstrakčią sąvoką, ar įkūnijantis mitologinį personažą arba [[herojus|herojų]].
*Imitacinis portretas – įsivaizduojamas mirusio ar istorinio asmens portretas. Kuriamas pagal vaizduojamo žmogaus laikotarpiui būdingus atributus ir menines raiškos priemones.
*Antkapinis portretas skiriamas į karstinį portretą ir epitapiją (puošni skulptūrinė plokštė pritvirtinta prie sienos ar antkapio).
 
Portretai paplito jau [[senovės Egiptas|senovės Egipte]], viduramžiais juos dažnai pakeisdavo [[herbas]], o XIX a., atsiradus fotografijai, portretas prarado išskirtinę reikšmę.
 
[[Kategorija:Menas]]
== Nuorodos ==
*[http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Metrastis/Sestas_Bialopetraviciene.htm Lietuvos dailės muziejaus metraštis (6 Knyga)]
 
[[Kategorija:Menasdailė]]
 
[[ar:بورتريه]]