Kauno šv. Jurgio Kankinio bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Keičiama: be-x-old:Касьцёл Сьвятога Юрыя (Коўна) |
|||
Eilutė 17:
[[be-x-old:Касьцёл Сьвятога Юрыя (Коўна)]]
Bernardinai (pranciškonai observantai) Kaune kūrėsi tuo pat metu kaip ir pagrindinis šio ordino centras Lietuvoje-Vilniaus konventas. Pirmine vienuolyno fundacijos data laikomi 1468 m., kuomet Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu bernardinai pakviesti į Kauną. Panašiai kaip ir sostinėje, vienuolynui skirta teritorija miesto pakraštyje, tačiau prie pat pilies. Medinio vienuolyno ir Šv. Jurgio bažnyčios statybą fundavo Kauno seniūnas Ivaška Viaževičius, o žemės sklypą skyrė Stanislovas (Stanko) Sendzivojevičius, LDK rūmų maršalka ir Gardino seniūnas. Pradinį žodinį dovanojimo aktą raštu jis patvirtino 1471 m. Norėta statyti mūrinį vienuolyną ir bažnyčią, tačiau tam pasipriešino Kauno magistratas ir kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis. Iki 1487 m. buvo sumūryta tik zakristija. XV ir XVI amžių sandūroje perstatant miestą leista ir bernardinams išsimūryti savo pastatus. Vienuolyno namai ir nauja bažnyčia iškilo pirmaisiais XVI a. metais gvardijono Pankracijaus Vokiečio ir jo įpėdinio Antano iš Biečio rūpesčiu. Ankstesnioji zakristija tuo metu įjungta į rytinį vienuolyno korpusą. Naujas statybas finansiškai rėmė magnatai ir miestiečiai, prie pastatų užbaigimo žymiai prisidėjo S. Sendzivojevičius, tuo metu buvęs konvento sindiku.
Vienuolyno pastatai grupavosi aplink du kiemus: priešais pagrindinį vienuolyno namą buvo „švarusis” kiemas, toliau į pietus, už tvoros, plytėjo palivarkas. XVI a. pradžioje be pilies tai buvo stambiausias mūrinių pastatų kompleksas Kaune.
1519-1529 m. Kauno konventas tapo separatistinių tendencijų, palaikomų Vaitiekaus ir Martyno Goštautų, centrusiekta atskirti 4 lietuviškus konventus nuo Lenkijos bernardinų provincijos (1530 m. buvo įkurta savarankiška Lietuvos provincija, tačiau ji išsilaikė tik iki 1570 m.). XVI a. vidurio gaisrų nuniokoto konvento atstatymu 1576-1579 metais rūpinosi gvardijonas Liudvikas Podebranskis (galbūt tada presbiterija įgavo dabartinę išvaizdą).
Prie bažnyčios veikė Šv. Onos brolija. 1503 m. Vilniaus vyskupas suteikė atlaidus Šv. Onos altoriui, buvusiam dar senojoje bažnyčioje. 1580 m. atnaujinta Šv. Onos koplyčia ir atgaivinta šios šventosios vardo brolijos veikla. 1583 m. kardinolas Jurgis Radvila suteikė atlaidus šios koplyčios dedikacijos šventėje.
XVI a. pabaigoje bažnyčia smarkiai nukentėjo nuo gaisro, 1598 m. ji buvo atstatyta vadovaujant meistrui iš Vilniaus Mikalojui Jurgevičiui.
1603 m. per gaisrą įgriuvo bažnyčios skliautai. 1620 m. gaisras dar labiau nuniokojo pastatą. Atstatymo darbus organizavo gvardijonas Bernardinas Švabas. Nepaisant visų rekonstrukcijų bažnyčios tūris ir fasadai išliko gotikiniai.
1625 m. Mikalojus Vysockis netoliese pastatė Šv. Mykolo bažnytėlę, kurią taip pat paskyrė bernardinams (nugriauta 1812 m.).
Bažnyčios ir vienuolyno atstatymo darbai tęsėsi iki 1643 m. Buvo pastatyta 16 barokinių altorių. Visa tai sunaikinta 1656 m., per karą su Maskva. Vos atstatyti pastatai dar kartą Maskvos kariuomenės buvo sugriauti 1659 m. Atstatymo darbai, kuriems vadovavo gvardijonas Tomas Digonis, tęsėsi iki 1668 m.
Iš geradarių aukų vienuolyno valdos palaipsniui plėtėsi. 1772 m. bernardinai jau turėjo palivarką ir sklypų mieste.
1772 m. vienuolyne gyveno 24 vienuoliai (11 kunigų, 6 klierikai ir 7 broliai).
1812 m. konventas nukentėjo nuo Prancūzijos ir Rusijos armijų: sudeginta Šv. Mykolo bažnytėlė ir kai kurie ūkiniai vienuolyno pastatai. Šv. Jurgio bažnyčia paversta sandėliu, vienuolynas - karo ligonine. Iki 1816 m. bernardinai glaudėsi išlikusiuose ūkiniuose vienuolyno pastatuose. Atstatymo darbus sunkino represijos už dalyvavimą 1831 m. sukilime. Vienuolynas tapo etatiniu: 1843 m. jame dar gyveno 9 kunigai ir 3 broliai. 1851 m. vienuolių sumažėjo iki 8, tuomet konventas likviduotas. 1865 m. vienuolyno patalpose įkurta Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija.
1922 m. Kaune vėl įsikūrė pranciškonai observantai. Jie priklausė Lietuvos komisariatui, pavaldžiam šv. Jadvygos provincijai (centras Vroclave). Tačiau jie neatgavo Šv. Jurgio bažnyčios, bet pasistatė sau atskirą namą, kuriame įsirengė koplyčią. Po 1945 m. vienuolynas uždarytas. 1950 m. vienuolyno patalpos pritaikytos aukštesniajai medicinos mokyklai, o bažnyčioje įrengtas vaistų sandėlis.
1993 m. ansamblis grąžintas Lietuvoje veiklą atgaivinusiam Mažesniųjų brolių ordinui. Restauruotame vienuolyne, buvusios pirmosios gotikinės zakristijos vietoje, įrengta koplyčia.
Vienuolyno veikla iš pat pradžių buvo nukreipta į sielovados darbą lietuvių, žemaičių ir vokiečių bei lenkų kalbomis. Prie bažnyčios steigėsi brolijos: 1508 m. įkurta Šv. Onos brolija (XVI a. II-oje pusėje jos veikla buvo nutrūkusi protestantizmo įtakoje, vėl atgaivinta 1580 m.). Minimos taip pat bažnyčioje įvairiu metu veikę Šv. Pranciškaus, Šv. Antano, Šv. Barboros brolijos, taip pat amatininkų cechų brolijos, turėję savo altorius (pvz., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altorių globojo siuvėjų cechas). 1772 m. ir 1788 m. minimos filosofijos studijos, kuriose dėstė patys bernardinai, tačiau nežinoma kiek ilgai jos vyko.
Iš žymesnių konvento vienuolių paminėtini: Benediktas Avellide (iki 1601), architektas ir pamokslininkas, Tomas Digonis, bernardinių išpažinčių klausytojas (1651), gvardijonas (apie 1668) ir kronikos autorius.
Pagrindinės šventės su atlaidais švęstos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, šv. Onos, šv. Pranciškaus, šv. Antano, šv. Kazimiero dienomis.
Nepaisant dažnų perstatymų Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno pastatai išlaikė gotikinės architektūros pobūdį. Bažnyčia iš išorės netinkuotų plytų mūro, stačiakampio plano, halinė, trinavė (navas skiria keturios poros stulpų). Presbiteriją nuo centrinės navos skiria pusapskritė arka, užbaigia trisienė apsidė. Pagrindinis portalas yra vakariniame fasade: smailiaarkis, su turtingo profilio apvadu ir didžiule smailiaarke niša viršuje, abipus nišos simetriškai išdėstyti du aukšti langai, o tarpuose - liekni daugiatarpsniai kontraforsai. Šoninis portalas įrengtas šiaurinio fasado vakariniame kampe. Trečios durys į bažnyčią vedė iš vienuolyno. Planas ir proporcijos (taip pat mastelis) artimi Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Fasadą puošia žemą cokolį skirianti siaura, įgaubto profilio plytų juosta, dar viena siaura juostelė po langais. Frontone ir jį nuo apatinės fasado dalies skiriančiame karnize gotikos elementų nebelikę. Įdomūs presbiterijos kontraforsai - primenantys aštuoniakampes kolonas, laikančias originalią segmentinę arkadą ir stogą.
Plytos tamsiai raudonos, vietomis yra juodų perdegtų plytų galų. Gotikinis bažnyčios interjeras neišlikęs, bet yra išlikę barokinės įrangos fragmentų: dalis medinių barokinių altorių, vargonų tribūna, stalės su pranciškonų kankinių atvaizdais. Gražus šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas, buvęs viename iš bažnyčios altorių, bei 1703 m. didžiajam altoriui sukurtos Izraelio karalių skulptūros šiuo metu saugomos Kauno kunigų seminarijoje.
Pietinėje pusėje prie bažnyčios šliejasi vienuolynas. Jo korpusai drauge su bažnyčia sudaro stačiakampį uždarą kiemą. Korpusų pirmąjį aukštą iš kiemo pusės juosia koridorius, kuris drauge su buvusia primūryta prie bažnyčios galerija sudaręs vientisą apėjimą. Tai įprastinė gotikos vienuolynų plano schema. Vienuolyno išorinės sienos buvo netinkuotos, jų paviršių puošė juodų plytų rombiniai ornamentai. Pagrindinio pietinio fasado šonuose buvo portalai, per vidurį - du paprastesni įėjimai į rūsį. Interjerai taip pat buvo puošnūs: dekoratyvus vidaus portalas, smailėjantys kryžminiai pirmojo aukšto koridoriaus skliautai, sienų tapyba.
| |||