|
== Kūryba ==
Antanas Vaičiulaitis - XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos rašytojas, išsiskiriantis ypač šviesia humanistine pasaulėvoka ir dėmesiu estetiniam kūrinio formos tobulumui. Vaičiulaitis yra vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų lietuvių literatūroje, gretintinas su tokias XX a. prancuzų ir italų literatūros meistras kaip Andrė Morua (Andre Mourois), Fransua Moriakas (Francois Mauriac), Džiovanis Papinis (Giovanni Pappini). Stilistine kultūra, vakarietiška kūrybine orientacija jis primena Jurgį Savickį ir Henriką Radauską, kaip ir jie, atstovauja brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai.
<!--Antanas Vaičiulaitis - XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos rašytojas, išsiskiriantis ypač šviesia humanistine pasaulėvoka ir dėmesiu este¬tiniam kūrinio formos tobulumui. Vaičiulaitis yra vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų lietuvių literatūroje, gretintinas su tokiais XX a. prancūzų ir italų literatūros meistrais kaip Andrė Morua (Andre Maurois), Fransua Moriakas (Francois Mauriac), Džiovanis Papinis (Giovanni Pappini). Stilistine kultūra, vakarietiška kūrybine orientacija jis primena Jurgį Savickį ir Henriką Radauską, kaip ir jie, atstovauja brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai.
Biografija
Antanas Vaičiulaitis priklauso lietuvių rašytojų kartai, išaugusiai jau laisvoje Lietuvoje, lietuvių kultūros pakilimo metu. Gimė 1906 metų birželio 23 dieną Suvalkijoje, Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje, kur ir Salomėja Nėris, Juozas Tysliava, kiek vėliau - Kazys Bradūnas. Lietuvos universitete (vėliau pavadintame Vytauto Didžiojo vardu) Kaune studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas ir literatūras, pedagogiką, psichologiją; mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1935-1938 m. studijas gilino Prancūzijoje, Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Grįžęs iš užsienio dirbo Eltos naujienų agentūroje, skaitė paskaitas VDU, 1940 m. išvyko dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Vatikane. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pakviestas dėstyti į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo „Ame¬rikos balso" radijuje, redagavo lietuvišką kultūrinę spaudą.
Kūryba
1.Kaip rašytojas Vaičiulaitis yra pir¬miausia novelistas, išleidęs šešis šio žanro kūrinių rinkinius. Iš jų svarbiausi prieškaryje išleisti „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933), „Pelkių takas" (1939), išeivijoje pasirodę „Kur bakūžė samano¬ta" (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos" (1986).
2.Rašytoją ypač išgarsino „Valenti¬na" (1936) - vienas gražiausių lietuviškų meilės romanų. 3. Vaičiu¬laitis yra ir puikus literatūros kritikas, re¬cenzavęs daugelį to meto rašytojų kūrinių, parašęs įtaigių apžvalgų (literatūros kriti¬kos knyga „Rašytojai ir knygos", 1992), taip pat mokslinių straipsnių autorius, eseistas; kartu su kitais jaunais Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais parašė iki šiol populiarų vadovėlį gimnazijoms „Visuotinė literatūra" (I leidimas 1932).
4. Taip pat sukūrė novelių ir apysakų vai¬kams, puikių literatūrinių pasakų (knygos „Vakaras sargo namely", 1932; „Mūsų mažoji sesuo", 1937; „Auksinė kurpelė", 1957).
5. Vaičiulaitis priklausė tiems naujos kartos XX a. pirmosios pu¬sės lietuvių intelektualams, kurie jau nebemokėjo rusų ir lenkų kal¬bų, - buvo išaugęs visiškai vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Vai¬čiulaičio estetinė mokykla - subtilūs XX a. prancūzų prozininkai, senoji lietuvių raštija, žavėjusi šiurkštoku, nenudailintu raiškumu. Jau gimnazijoje susidomėjo lietuvių kilmės prancūzų poetu Oskaru Milašiumi, yra vienas geriausių jo kūrybos vertėjų į lietuvių kalbą.
6. Vaičiulaičio pasaulėžiūrą formavo katalikiškojo atgimimo sąjūdis, pasiryžęs senuosius krikščionybės idealus pritaikyti šiandieniniam pasauliui. Lietuvoje šios pasaulėžiūros krypčiai atstovavo mokslei¬vių žurnalas „Ateitis", studentų meno draugija „Šatrija", kuriuose Vaičiulaitis aktyviai veikė. Literatūroje šios krypties atstovai siekė su¬derinti idealistines krikščioniškąsias vertybes ir modernią raišką.
Novelistikos bruožai
Išėjus iš spaudos A. Vaičiulaičio novelių rin¬kiniams „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933) ir „Pelkių takas" (1939), recenzentai gana sutartinai kartojo: „autorius stovi nuošaliai mūsų gyvenimo, mūsų dabartinės tikrovės" ; „rašytojas nieko ne¬moko, niekuo nesijaudina, nieko nebara, nieko negiria" ; „autoriui terūpi tik estetinis grožis" ; novelėse matyti tik „noras pasigėrėti grynuoju žodžio menu". B. Brazdžionis tiesiai pasakė: „es¬tetas par excellence " [ypatingai, labiausiai, tikrąja žodžio prasme“].
Galima išskirti tokius A. Vaičiulaičio novelistikos bruožus:
1.Vaičiulaitis savo prozoje teikė pirmumą ne logikai, protui, o emo¬cijai, kvietė labiau pasitikėti intuicija, tikrovę regėti „dvasios akimis".
2. Jam artimos moderniojo meno tendencijos, tačiau svetimas tuščias eksperimentavimas, kai ieškoma tik formos naujoviškumo. Jis siekė atsiriboti nuo grynojo realizmo, natūralizmo, tačiau taip pat vengė vaizduoti ir prieštaringos jausenos ir mąstymo žmones.
3.Vaičiulaitis nerodė žmogaus „iš vidaus", ne¬sistengė narplioti painių vidinių žmogaus išgyvenimų. Veikėjai neskirstomi į gerus ar blogus. Jie daž¬nai patiria didelius sukrėtimus, tačiau rašytojas tai vaizduoja santūriai ir, anot Jono Griniaus, niekada nepraveria plačiai ir netaktiškai durų į jų vidinį gyvenimą, nerodo tiesmukai kraujuojančios žaizdos (tai estetizmo požymis), bet su¬randa tokių žmogaus elgesio detalių, kad įžvalgiam skaitytojui darosi aišku, kas dedasi vaizduojamo veikėjo viduje. Kūno poza, veido išraiška, žvilgsnis, rankos judesys – šios detalės daugiau pasako nei ištarti žodžiai (realizmo požymis).
4. Novelės for¬ma klasikinė: susikoncentruojama į vieną įvykį, kurio atomazga dažnai netikėta, per įtampą atsiskleidžia veikėjo charakteris, kiek¬viena konflikto detalė lemtinga.
5.Tokią novelės struktūrą modeliuoja pasakotojas, kuris neleidžia nei laisvai tekėti ir šakotis įvykiams, nei daugiažodžiauti. Gyvi ir natūralūs dialogai, taupūs aprašymai derinami su besikeičiančia veikėjų nuotai¬ka. Vaičiulaičiui užtenka išorinių priemonių - taiklaus žodžio ir gesto, kad susidarytų veikėjo išgyvenimų vaizdas.
6. Pasakotojas visažinis: jis stovi anapus vaizduojamo pasaulio, nesmer¬kia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir mato už juos kur kas dau¬giau. Pasakotojas tarsi sako, kad žmogaus išmintis, gudrumas, norai ne nuo paties žmogaus priklauso, kad yra galia, kuri veda, ir žmogus neperpras tos išminties, jeigu neįsiklausys į gamtą ir save, neišmoks skai¬tyti jam siunčiamų ženklų. Įsiklausys - eis savo keliu ir patirs santarvę su pasauliu; bus aklas ir kurčias - pralaimės, likimas jam iškrės piktą pokštą (atsiųs nelaimę ar mirtį). Ypač pabrėžiamas veikėjų gerumas.
7. Novelėse su tragiškais finalais (ir romane „Valentina") ypač meist¬riškai kuriama įtampa. Žmogaus ėjimą į mirtį pranašauja daug ženklų, kuriuos pastebi akylas skaitytojas, bet ne veikėjai. Pasakotojas praskleidžia veikėjų likimus ir leidžia skaitytojui pajusti tai, ko veikėjai dar nenujaučia. O jei ir nujaučia, tai išsiduoda tik gestu ar žvilgsniu. Gal todėl Vaičiulaitį galima vadinti vienu iš subti¬liausių lietuvių prozininkų, ugdančių skaitytojo atidaus įsiskaitymo į kūrinį įgūdžius.
8. Novelėse dažnai atsiribojama nuo tautinių dalykų: lietuviškų tradicijų, tautinio cha¬rakterio paieškų, veiksmas kartais perkeliamas net į Alpių kalnus ar Romos gatves. Rašytojui ne taip svarbu veikėjo tautybė, kiek bendražmogiški, universalūs dalykai: žmogaus sielos paslaptingumas, ne¬nuspėjami likimo žaidimai, pasaulio absurdiškumas.
9.Vaičiulaitis išsiskyrė iš gausios ano meto literatūros, kuri nuolat skelbė socialinių, politinių ar moralinių idėjų programas, nes siekė atsiri¬boti nuo aktualijų ir tikrovės aprašymo. Aprašinėti faktą, auklėti ar ver¬tinti jam buvo atgrasu. Prasmingas toks menas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų, - sakė rašytojas apie literatūrą. Jis stengėsi peržengti ribą tarp fakto ir vaizduotės, todėl ne viena jo novelė grindžia¬ma poetinių įsivaizdavimų logika: prasidėję skaitytojo atpažįstamoje tikrovėje, novelės įvykiai pereina į fantazijos sritį. Taip supinami skir¬tingi pasakojimo planai: realistinis, pasakos, filosofinis.
10. Novelės, kuriose ypač veikia vaizduotės galios, išsiskiria puošniu stiliumi. Stilizuojami ne tik veikėjų dialogai, bet ir autorinė kalba. Kar¬tais galima išgirsti senosios psalmės ar pamokslo intonacijas, aptikti puošnių metaforų ar hiperbolių. Veikėjai, apie kuriuos šitaip pasakoja¬ma, nesikeičia, neišgyvena didelių dramų, jų sieloje nėra paslapties, ku¬rią turėtų atskleisti veiksmas. Tai pasakojimas apie santarvę su pasau¬liu ir savimi.
11. Taip vaizduodamas žmogų, Vaičiulaitis pradėjo naują kryptį lietu¬vių literatūroje. Jis kūrė stilizuotą pasakojimą, tačiau rėmėsi ne tautosa¬ka, kaip tuo metu buvo įprasta, o rašytinės literatūros šaltiniais. Jo ap¬sakymuose, kuriems taip būdingas pasakos, fantazijos „perteklius", kaimo žmogaus gyvenimas, gamtos pasaulis siejamas su krikščioniško¬sios Vakarų kultūros idėjomis ir vaizduote.
12. Todėl jo prozai apibūdinti tinka sąvoka, kurią jis pats vartojo, kalbėdamas apie savo mėgstamą tuometinę prancūzų literatūrą - magiškasis realizmas. Paprastumo ir subtilumo dermė, šviesi idealistinė pasaulėvoka leidžia Vaičiulaičio kūrybą apibūdinti ir kaip estetinį realizmą, neorealizmą.
„Vidudienis kaimo smuklėj“
„Vidudienis kaimo smuklėj" - Vaičiulaičiui būdingo išoriškai ne¬sudėtingo, netgi anekdotiško siužeto novelė: du keliautojai susitinka užeigoje miško viduryje, draugiškai pasižodžiaudami užkanda, pra¬laukia audrą ir, įveikę nedideles kliūtis, sėkmingai pasiekia kelionės tikslą. Jau pirmosios teksto nuorodos kuria nuo realybės pakylėto, šiek tiek pasakiško veiksmo aplinką („Kaip vakar, kaip šiandien, taip ir anuomet..."; prie grandinės prirakinta lapė...). Novelėje panaudoja¬mas pluoštas kelionės motyvų (topų), kurie skaitytojui sužadina tam tikrų įvykių lūkestį: smuklė miške, juodabarzdis smuklininkas primena vokiečių romantikų pasakas apie plėšikus (smuklininkas tu¬rėtų būti jų bendrininkas); pirklys, keliaujantis vienuolis - nuolatiniai Viduramžių ir Renesanso liaudiškos literatūros veikėjai. Tačiau no¬velė programiškai nekonfliktiška ir visus šiuos lūkesčius savotiškai paneigia: smuklininkas nerezga jokios klastos, pirklys dosniai vaišina savo bendrakeleivį, jųdviejų ginčas (tarsi nuotaikinga Viduramžių teologinių ginčų parodija) nevirsta barniu; net gaidys, kurį šeiminin¬kas kėsinosi patiekti savo smuklės svečiams, lieka sveikas.
Tokią darnią nuotaiką paryškina epigrafas, nurodantis litera¬tūrinio siužeto šaltinį. L. da Vinčio tekstas - tipiškas renesansinis anekdotas su moraline potekste: smerkiamas godumas ir aukština¬mas buklaus vienuolio gudrumas. Vaičiulaičio tekste visi neiginiai pakeisti teiginiais: net maudynės upelyje pirkliui nesibaigia sausgėla. Skaidrus, humoristinis Vaičiulaičio pasakojimas švyti tarsi tobula estetinė pasaulio vizija. L. da Vinčio siužetas subtiliai perkelia į re¬nesansinės pasaulėvokos dvasią, į Lietuvos praeitį. Tokį estetizmą ypač paryškina nugludinta kūrinio stilistinė raiška - tekstas subtiliai stilizuotas, išryškinantis situacijai ar veikėjams būdingus bruožus (smuklininkas giria savo valgius, vaikosi gaidį „dviem pirštais su¬ėmęs barzdos žiupsnį"...).
Kodėl Vaičiulaitis taip daro? Atplėšęs kūrinio fabulą nuo kasdienybės, jis privalėjo ieškoti ir stili¬zuoto žodžio, pakylėto virš įprasto natūralumo.
Prozininkas visada kalba ne tik savo balsu — jis turi pamėgdžioti svetimų balsus, taikydamasis prie per¬sonažų socialinės kilmės, išsilavinimo, amžiaus, charakterio. Lietuvių prozininkai (Žemaitė, A. Vienuolis, Vaižgantas) mokėjo meistriškai imituo¬ti valstiečių kalbos būdą, perduodami net tarmines intonacijas. Gyvieji žmonių pasakojimai ir tauto¬saka — patarlės, mįslės, piršlių oracijos — buvo įtakingi meninės stilizacijos šaltiniai. Ieškota, kaip formuoti ir derinti kūrinio personažų — kaimo žmonių — balsus, kaip nuspalvinti liaudiškomis spalvomis autorinę kalbą (V. Krėvės ,,Bobulės vargai", P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“).
Tautosakos versmės A. Vaičiulaičiui pasirodė per daug nuengtos. Europinės kultūros žmogus ne¬benorėjo kurti „kaimietiškos, liaudiškos" prozos, išjuoktos J. Herbačiausko dar prieš Pirmąjį pa¬saulinį karą. Jis pradeda naują stilizacijos etapą, pagrįstą rašytinės literatūros bei kultūros (pirmiau¬sia bažnytinės) šaltiniais.
Apsakyme bajo¬ro kalbos iškilnūs kreipiniai, mandagumo gestai, pilni fanaberijos, vingri puošnių periodų intona¬cija primena Valančiaus „Palangos Ju¬zę", retorikos pratybas arba aris¬tokratiškas O. Milašiaus pasakas, bet ne senųjų šimtmečių pake¬leivių šneką:
— Dievo tarnas! Malonu, nes tokiam asme¬niui nesigirdamas galiu prisipažinti, kad esu Severinas Šendriškis, dabar gyvenu Kaune, bet esu ir svetur buvojęs. Turiu mieste mūrus, dukterį ir iš žmonos pusės giminiuojuosi su šviesiuoju Žemaičių vyskupu, išminties, geru¬mo ir kitų dorybių paveikslu, kuris mane, kai apsilankau Varniuose, kiekvieną sykį pavai¬šina taboka iš sidabrinės dėžutės, papuoštos trimis rubinais, ir patapšnoja man per petį, sa¬kydamas: „A, mano mielas".,.
Kito personažo, keliaujančio vienuolio, kalba pilna maldos formulių, iškilmingų litanijų krei¬pinių ir nusižeminimo gaidos iš vienuolynų regulų :
Šokau gelbėti ir prisiekiau, jei pasiseks, ap¬lankyti Aušros vartuose šv. Panelę, kuri au¬kštam soste sėdi, į mūsų kraštą veizdi, skai¬to žmonių vargus ir iš ašarų varsto angelams rožančius.
Du stilizuotos kalbos tipus, imituojančius pra¬ėjusio laiko kultūrinę savimonę, A. Vaičiulaitis suguldo į dialogą, kuriame užsimezga kontrastų žaismė. Į tą žaismę įsiterpia tarsi visai tarp kitko epikūrinio ir asketinio gyvenimo sampratų dviko¬va. Vienuolis laiko moterį „piktosios dvasios pinklėmis dorai sielai sugauti, indu, žudančiu jau¬nikaičius", o kūningam bajorui „moteris įdomi tik pavieniui ir konkrečiai". Autorius gėrisi savo per¬sonažų guviais atkirčiais ir smagiomis replikomis, įpina smulkų komišką nuotykį (nepavykęs gaidžio gaudymas pietums), pašaipiai suveda visą ginčą į lygiagrečius dogmatinius sprendimus (bajoras vienuoliui: tu nusidėjai regulai, nes valgei kartu su manim mėsą; vienuolis bajorui: aš tave metu nuo savo kupros viduryje upės, nes tu turi pinigų, o vienuolis negali nešti pinigų). Rašytojas kuria judrią ir džiugią nuotaiką: piligrimai keliau¬ja į savo didžiąją šventę padėkoti Viešpačiui už stebuklingas malones.
Virš gudragalviškų argu¬mentų, smulkių ydų ir kasdieniškumo, nuspalvin¬to atlaidžia pašaipa, iškeliama gamta, poetiškai išjausta („Kregždės lyg juodi skuteliai, klykdamos lėkė pavėjui"), nepasidavusi bažnytinio ba¬roko traukai.
Šis kūrinys nesprendžia kokių nors kasdienio gyvenimo klausimų, kaip būdinga klasikinei realizmo literatūrai, jis yra savotiška priešprieša, alternatyva pilkai buičiai, gyvenimo rutinai. Stilistinė elegancija, žaismė, šviesi pasaulio jausena šią humoristinę istoriją paverčia meno kūriniu, kuris gyvuoja tarsi pats savaime, remdamasis ne gyvenimo rūpesčiais, bet grožio dėsniais.
„Rogės"
„Rogės" - vienas juvelyriškų Vaičiulaičio kūrinių, išoriškai nesudė¬tingais, nuotaikingais, net naivokais vaizdais išreiškiančių gilų filo¬sofinį, religinį santykį su tikrove. Veiksmas nukeltas į tolimą pra¬eitį - į Medininkų (senojo Žemaičių vyskupijos centro) vyskupų, Didžiųjų kunigaikščių valdymo laikus. Nors veiksmo aplinka grįsta konkrečiomis istorinėmis užuominomis (provaizdžiu rašytojui greičiausiai buvo kunigaikščių Giedraičių giminės Žemaičių vyskupai, kurių net kelios giminės garsėjo krikščioniškuoju apaštalavimu), kūrinys nėra dokumen¬tiškas; nuoroda į „Gaurės parapijoje, klebonijos aukšte" dūlantį pergamentą greičiau primena legendą. Istorinė užuomina rašytojui reikalinga atsitraukti nuo kasdienybės.
Novelės centre - „auksinės sielos" vyskupas Kristupas. Jis api¬būdinamas didžiausio krikščioniško nusižeminimo ir tarnystės arti¬mam įvaizdžiais („kuklus lyg pienė šalia kelio", „sulinkęs nuo gerų darbų"), tačiau nėra rūstus, atsiribojęs nuo gyvenimo. Dievą jis geriausiai girdi kūrinijoje, giriose, „tarp <...> kuplių liepų ir lieknų klevų". Meilės gyvenimui ir žmogui kupinas visas vyskupą supantis pasaulis: džiūgauja vienuoliai atvažiavus ilsėtis vyskupui; mąstyda¬mas, ką čia padovanojus gerajam seneliui, tylų žiemos vakarą sode vaikštinėja vienuolyno viršininkas; lenkdamas midų ir taršydamas zuikieną, didžiojo kunigaikščio medžioklėmis gėrisi „linksmas ir galingas kunigas" Ksaveras; linksmai dainuodamas kūju mosuoja broliukas kalvis. Net kalvelė, į kurią grįždamas iš girių kopia vysku¬pas, nučiužinėta broliukų - lyg vaikų! Apie linksmumą ir džiaugsmą, kaip didžiausias Dievo dovanas, kalbasi vyskupas su vienuolyno viršininku. Tokio džiaugsmingo, meile pagrįsto būties išgyvenimo simbolis novelėje yra rogės, skirtos vyskupui, kad jam lengviau bū¬tų Dievą garbinti ir bendrauti su paprastais žmonėmis. Šią jauseną patvirtina ir Dangus, neleidžiantis išsipildyti gal pernelyg pasaulie¬tiškam vienuolyno viršininko sumanymui, tačiau su džiūgavimu priimantis į dangų žengiančią auksinę vyskupo Kristupo sielą.
Pamėgęs ornamentuotą pasakojimą, A. Vai¬čiulaitis ėmė stilizuoti ne tik dialogus, bet ir auto¬rinę kalbą. Apsakyme „Rogės" atskamba iš „Pos¬tilių" nusižiūrėti įmantrūs palyginimai, pažyminiai, sakinio ritmika:
Kaip obelis po žieduoto pavasario ir bran¬džios vasaros leidžia ant savo šakelių susikloti snaigėms ir užsnūsta tyliam miege, taip ir jis nutarė pailsėti po ilgų darbo metų.
Autorinis pasakojimas nusagstytas hi¬perbolėmis, sugretinimais, epitetais („auksinės sielos Medininkų vys¬kupą"). Jis darosi puošnus, kaip ir tos vyskupui dirbamos rogės, kurios „žvilgės kaip provinciolo tabokinė". Atsiranda net retorinis kreipinys į skaitytoją („čia betgi kalbėsime ne apie stirnas, tetervinus ar meškas"). Ataidi senoviškų panegiri¬kų bei pamokslų gražbylystė, žinoma, subtiliai har¬monizuota („gera jo dvasia pasibeldė į dangų ir ten buvo su dideliu rykavimu priimta, giedant angelams ir šlovinant Viešpatį patriarchams").
Vyskupas Motiejus, smilkomas gražių žodžių smilkalais tartum šventasis, yra ,,kuklus lyg pienė šalia kelio". Kasdien eina į girią „pasiklausyti Dievo". Ir pasako vienuolyno viršininkui paprastus žodžius: „Tėve, linksmam būti sunkiausia".
Tai šio kūrinio etinis ir estetinis credo. Paga¬liau visos stilistinės žaismės tikslas — sukurti gie¬drumo nuotaiką, bylojančią apie žmogaus san¬tarvę su pasauliu ir savimi. Įsigali pastoralinis ra¬mybės ir pasigėrėjimo santykis, priimantis daiktus ir žmones kaip išbaigtus dydžius, jau nebesiekian¬čius ir nebeturinčius paslapties, kurią turėtų iš¬aiškinti veiksmas. Vidinis tokių kūrinių branduo¬lys neskyla ir nesidaugina, o lieka statiškas. Sti¬lizacijos žaismė čia neišplaukia iš idėjų įtampos ir neatsiremia į intelektualines konstrukcijas kaip H. Hesse's romane „Žaidimas stiklo karoliukais", ir nėra valdoma egzistencinės ironijos kaip J. Sa¬vickio novelėse.
Tokia džiaugsminga pasaulėvoka, teigianti Dievą gamtoje ir evangeliškai paprastoje žmonių tarpusavio meilėje, turi atitikmenį XX a. pirmosios pusės populiarioje krikščionybės atsinaujinimo kryptyje, kurios idealas buvo šv. Pranciškaus asmuo ir jo veikla. Šis Asyžiaus (Prancūzijoje) šventasis, pasak legendų, gyveno ne tarp vienuolyno sienų, o tarp žmonių, paprastai, net naiviai giedojo giesmes „seseriai Saulei", sakė pamokslus paukščiams. Juo sekantis pranciškonų or¬dinas išsiskiria evangelišku paprastumu, tarnavimu pasauliečiams. XX a. pirmosios pusės katalikiškoje Europoje šv. Pranciškus buvo labai populiarus, išleista nemažai jo biografijų, skirta meno kūrinių; juo domėjosi katalikiškų pažiūrų lietuvių intelektualai rašytojai ir filosofai (ryškiausias šv. Pranciškui skirtas lietuviškas filosofinis kūrinys yra Antano Maceinos „Saulės giesmė", išleista išeivijoje 1954 m.). Pranciškoniška pasaulėvoka turėjo didesnę ar mažesnę įta¬ką daugeliui Vaičiulaičio novelių (iš ypač artimų dar galima paminėti „Čipsintį žvirbliuką"). Tobulo pranciškoniško pasaulėvaizdžio ir gyvensenos kūrėjas lietuvių literatūroje buvo Vaižgantas.
„ Tavo veido šviesa“
ĮŽANGA. Tai viena gražiausių A. Vaičiulaičio novelių iš rinkinio „Pelkių takas" (1939). Ji yra biliūniška pagal konfliktą (dukters skriaudžiama senoji Teresė išeina į girią ir ten am¬žinai užmiega,taigi – reikalingumo-nereikalingumo konfliktas, iškylantis aps.„Brisiaus galas“), bet savita savo stiliumi. Menka ir mažytė aštuoniasdešimtmetė senutė rudenio naktį sėdi priemenėj tarp statinių, užgauta šiurkščių dukters žodžių. Artimiau¬sių žmonių santykių tamsa, bet kažkur girioje yra žentas Vincas, kuris užtaria senąją. Kelyje senoji susitinka vyrą, kuris išklauso jos aimanas: „Jis kalbėjo moteriai gerus ir senus žodžius, kurie smelkėsi tiesiai į širdį". O aplinkui — žemėje ir danguje (tamsoje ir šviesoje) — vyksta savaiminiai procesai: šniokščia vėjas, žioruoja pašvaistė, prieš vėją skrenda du varnai, už¬sidega kaimo žiburiai. Kas yra svarbiausia? Namai, — tar¬si atsako rašytojas.
PAVADINIMAS. Pavadinimas - kaip ir pats tekstas - akcentuoja šviesą, ku¬rią suvokiame dvejopai:
a) tiesiogine prasme: namuose židinys, pypkė nušviečia veidą;
b) metaforiškai: žento skleidžiama gerumo šviesa, Dievo šviesa, kuri apšvies mus visus.
Tavo nusako artimą, intymų vertintojo, suvokėjo-pasakotojo, veikėjos ir skaitytojo - santykį su šviesos šaltiniu: tavo kreipiamasi kalbantis, meldžiantis ar panašiai artimai bendraujant; veido apibūdina adresatą kaip asmenį.
Kas novelėje tasai tu, kieno veidas nutvieskia šiaip nesvetingą, tamsos ir vėjo pilną fizinę novelės erdvę kitokia šviesa? Gal Vincas, kurio sugrįžtančio Teresė laukia, kurio ieškoti išeina į Didžia¬girę? Gal Jurgis, jos vyras, kuris su vaikeliais ją pasitinka, žengiant į Anapus? O gal žmogus, kurį močiutė pakeliui susitinka, kuris mėgina tamsoje prisideg¬ti pypkę - šviesa turėjo akimirkai nušviesti jo veidą? O gal ir jos pačios?.. Tekste niekas nėra įvardytas kaip tu.
Pabaigoje juntame dar vieną Veidą, Tą, kurio aki¬vaizdoje klostosi lemtingoji senutės kelionė, iš kurio atsklinda paskutinę jos valandą užliejanti šviesa... Taigi pavadinimas akivaizdžiai orientuos į būties problemas.
TEKSTO ŽENKLAI. Ir tekstas nuo pirmųjų žodžių pilnas apibendrinančių nuo¬rodų bei ženklų, kalbančių apie ėjimą į mirtį ir būties amžinybę. Tamsa, eglė- šie ženklai kalbės apie mirtį. Kasdieniški daiktai nušvinta žemdirbiška būties amžinybės simbolika (ąžuolas, ugnis, verpstė, užraugtos duonos kubi¬laitis), blyksteli laikinumo užuomina (žarija, kibirkštis), intymių psichinių bū¬senų, prisiminimų atšvaitais (rakandai, tolimi ir nauji lyg vaikystėje). Tamsa, vėjas ir veikėjos klausą, ir suvokėjo sąmonę nukelia anapus buities - į didžiųjų kosmoso gaivalų erdvę („...vėjas ūžė ir šiurpino stogą, toks galingas, lyg no¬rėtų jis perplėšti žemės plutą..."). Darosi akivaizdu, kad toks stilius „realisti¬niu" vadintinas tik labai sąlygiškai. (Iš kitų lietuvių rašytojų panaši stilistika dar būdinga Broniui Radzevičiui.)
TEMA. A. Vaičiulaičio novelės pasaulėvokoje ištisai vyrauja vertikalioji, būtiška perspektyva. Sociologinė plotmė novelėje nereikšminga: į buitinius konflik¬tus (barnis su dukterimi) nekreipiama dėmesio, kūrinys sutelkiamas į viena - išėjimą ir artėjančio Anapus ženklus. Palikdama namus, veikėja atsiskiria nuo atpažįstamo, kasdieniško pasaulio ir įžengia į atvirą, žemiškų orientyrų nu¬stojusią erdvę:
Vėjas draskėsi dar rūstesnis. Jis šniokštė pilnas jėgos ir ėjo nuo žemės galo iki galo. /.../ Valandėlę senelė glūdėjo ties sąspara, bijodama įeiti į vėją. /.../ Baimingai apsidairė, lyg klausiusi: kur aš dabar esu? Ji norėjo išvysti ką nors pažįstama: ar medį, ar kryžių, ar bent žemės klodą po kojomis. Ji nerado nieko artimo.
Taigi tema- atsisveikinimas su gyvenimu (arba: kelionė į amžinuosius namus).
PROBLEMA. Veikėja atsiduria vienumoje, nežinioje, didžiosios paslapties ir didžiojo ne¬rimo akivaizdoje. Tik sutikto kely žmogaus širdis - ar veidas? - žioruoja at¬šiaurioje pasaulio vėtroje. Ateina mirtis. KODĖL ŽMOGUS LIEKA VIENIŠAS IR VIENAS, TO¬LIMAS PASAULIUI IR SAVO PATIES NUGYVENTAM GYVENIMUI? Tai egzistencialistinė ribinė situacija.
VEIKĖJAI. Teresė apibūdinama kaip sene¬lė („Sukiodamasi aplink krosnį, senelė žarstė į krūvą skiedras..."), kaip močiutė. Nuo verpstės prie ugnies, nuo jos prie pelargonijos, - toks yra senosios Teresės dėmesio kelias, įprastai moteriškas. Bet tą įpras¬tumą perkerta neįprastumas: senosios nekenčia duktė, pas kurią ji gy¬vena, tad paniekinta yra jos senatvė. Nėra ramaus, harmoningo pasi¬keitimo vietomis. Jos kreipiasi viena į kitą „mama" ir „dukrele", bet dukters lūpose kreipinys yra formalus, o motinos — beviltiškas: „Ko tu manęs taip nekenti, dukrele?" — „Ko čia nekęsti, — šiurkščiai kalbėjo Agnė, — bet painiotis po kojų nesipainiok". — „Neilgai aš čia būsiu". — „Niekas tavęs, mama, nė nelaiko". Tai motinos ir dukters pokalbis, po kurio senoji išeina iš namų.
Šis pokalbis sako, kad irsta tradicinė trijų kartų šeima, nes moterys ima painiotis viena kitai po kojų. Išskirtiniau, kad ne marti yra skriaudžiančioji, o savoji - duktė, vienintelė likusi gyva iš visų sūnų ir dukterų. Tai išimtis, ne taisyklė. A. Vaičiulaitis bando užlopyti šią žmonių santykių spragą — žentas Vincas yra geras, gina senąją nuo dukters. Senelė yra išlaikiusi ryšį ir su vaikaičiais - jie jos pasigenda, su jais ir atsisveikina, išeida¬ma į Didžiagirę. Vienas vaikas pravirksta.
Senoji Teresė išeina į va¬karo tamsą, ir jos jausenoje stiprėja vaikiškumas: vaikiška nuoskau¬da, vaikiškas noras susirasti Didžiagirėj dirbantį žentą. „Sustojusi ir susirietusi, ji kosėjo pridusdama, kosėjo su tokiu baisiu atsižviegimu kaip kokliušu susirgę kūdikiai". Priešais pasirodo žmogus, kuris kal¬ba iš lėto, lyg gailėdamasis. Senelė pasakoja jam savo gyvenimą: „Ir kokia senatvė! Diegliai, kosulys, o mirtis vis gaišta... Ir pastogės nė¬ra... Žmogus klausėsi atidžiai. Jis kalbėjo moteriai gerus ir senus žo¬džius, kurie smelkiasi tiesiai į širdį". Geri ir seni žodžiai. Nėra nie¬ko svarbiau už juos, už šviesą, iš jų sklindančią.
Senoji mąsto apie namus. Ir įėjusi į girią pasijunta lyg kokiame name. Ir, atrodo, kad senosios širdyje atsiliepia gilioji lietuvio dvasios patirtis, susijusi su miškais ir medžiais - ir per S. Daukantą, A. Baranauską: „Medžiai ošė ir gaudė taip didžiai, kad senelei darėsi ilgu ir šiurpu. Ji mąstė, kad visi plačių girių žvėrys snūduriuoja dabar savo urvuose ir klau¬sosi pušų ir liepų balso, kuris yra nuo amžių ir niekados neišblės". Bet yra dar atskiras gamtos balsas moters pasąmonėje, kuris iškyla ypatingais momentais, kai ji šliejasi prie medžio, pirmiausia prie lie¬pos, - kaip prie artimo žmogaus. „Jau norėjau šlietis prie medžio. Priglausti galvą prie tos kuplios liepos ir rymoti. Ilgai, ilgai rymoti, kol nutils audrotis, kol liausis pušys siūravę ir patekės aušra, tokia rami ir gera". Ir eglių baimė, nes eglė ne šiaip sau medis, iš amžių glūdumos atsišaukia senojoje mito paslaptis, nuojauta, kad po eglės ša¬komis „glūdi ar žvėris, ar žmogus, ar kokia dvasia".
Giria priglobia at¬stumtąją: didelė šakų kupeta kaip klėtis. „Pagaliau ir aš namie", -šnabžda ji. Užgesdama senoji regi visą savo gentį, jaučia, kad jai ge¬ra, jos rankos sunertos ant krūtinės kaip meldžiantis. Gera, rami mirtis: su namų jausmu, su prieš akis iškilusiais artimaisiais, vyru ir vaikais, sunėrus rankas ant krūtinės.
Daugiausia apie gyvenimą pasako mirtis. Dukters atstumta, gero žodžio nesulaukusi senoji išeina ne iš namų, tik iš pirkios, iš pastogės. Namams priklauso ir kelias, kuriuo ji eina, ir geras, nepažįsta¬mas žmogus, sakantis senus, guodžiančius žodžius, ir giria, priglau¬džianti ją kaip vaiką, raminanti, leidžianti numirti palaimintosios mirtim, nepabundant.
Veikėjų individualios charakteristikos, jų priešistorė, buitiškos poelgių ap¬linkybės novelėje apskritai neturi didesnės reikšmės, yra neišplėtotos ir nau¬dojamos tik minimaliai veiksmo motyvacijai. Kodėl veikėjos duktė pikta? Ko¬dėl užteko kelių žodžių, kad močiutė leistųsi į kelią?
Veikėjai iš esmės nedaro įtakos ir siužeto slinkčiai: senutę pastūmėjusi, pradinė, buitiška jų grupė (duktė, Vincas, jų vaikai) visiškai dingsta ir pamirš¬tama; kelyje sutiktas žmogus yra tarsi iš niekur ir pranyksta tamsoje (jis tie¬siog Žmogus, Kitas); kelionei baigiantis, veikėją pasitinka nauja veikėjų gru¬pė: palankūs medžiai (kamienai švelnūs lyg vaikų delniukai), mirusi gentis. Taip dėmesys sutelkiamas į tas būties jėgas, kurios žmogui nepavaldžios. Te¬resė yra tik Lemties, didžiųjų Dėsnių akivaizdoje.
SIUŽETO POBŪDIS, ERDVĖ, LAIKAS. Su anapusybe susijusį novelės pasaulėvaizdį bei egzistencinę jos proble¬matiką aiškiausiai rodo siužeto pobūdis, erdvė ir laikas. Siužetas simboliškas: kelionė į mirtį. Iš namų, iš uždaros, saugios erdvės veikėja išeina į lauką, į tamsą, į vėją, toliau į mišką (vis svetimesnės erdvės ženklai), kur pa¬mažu ima vertis nauja, jau nebe fizinė erdvė, artėjama prie amžinųjų Namų (nutolsta vėtra, miškas tampa jaukiu prieglobsčiu, pasirodo artimieji...). Ir gęs¬tančią žemiškųjų namų židinio ugnį apgaubia visiška kelionės tamsa, nutvieksdama tik sutikto žmogaus [širdies] šviesos blyksnio; artinantis prie ke¬lionės tikslo, Teresę vėl pasitinka šviesa, bet jau kita („Smilkiniuose lyg švi¬to...")- Toks pat simboliškas ir kelionės laikas- rudens naktis. Čia irgi galime įžiūrėti egzistencinį laiką- žmogus keliauja iš tamsos (namų) į šviesą ( dangiškąjį, pomirtinį gyvenimą).
IDĖJA. Taip abstrakčių teksto ženklų išdėstymu formuojama kūrinio prasmė. Ji, kaip dabar akivaizdžiai matome, esmingai susijusi su kai kurių pasaulėvokos dalykų, egzistencinės jausenos, o tam tikra prasme ir etinės pasaulio traktuo¬tės nuorodomis. Būtis yra gera, sako Vaičiulaitis. Blogis nereikšmingas, never¬tas apibendrinimo (jei piktybės motyvu laikysime Teresės dukterį). Būtis yra saugi, gaubiama globos ir santaikos dvasios (prisiminkime, kaip Teresė liečia medžių kamienus, kaip su ja kalbasi pakeliui sutiktas žmogus). Tai, kas per¬smelkia žmogiškos vienatvės begalybę, galbūt yra meilė (į meilę juk- pas Vincą - iškeliauja naktį senoji; „gerus ir senus žodžius" jai sako vėjy sutik¬tasis; meilės nutvieksti, susiėmę už rankų, ją pasitinka artimieji...). o gyvenimas yra tarsi vieniša kelionė per atšiaurią naktį ir vėją, tik kartais- tarsi senutės sutikto keleivio pridegamos pypkės šviesoje- nušvinta artimo žmogaus širdis (veidas).
KOMPOZICIJA Paskutinę senosios akimirką pasirodo jos miręs vyras, mirę sūnūs ir dukterys. Ir jai gera. Jos rankos sunertos ant krūtinės — kaip meldžiantis. „Ir daugiau ji nepabudo" — paskutinis sakinys. O prasideda novelė prabudimu ar są¬monės atgavimu. Trumpas laiko tarpas nuo lovos pirkioje, nuo piktų dukters žodžių iki namų rudens naktį girioje, iki nepabudimo.
STILIAUS YPATYBĖS. Pasakotojui visiškai nerūpi socialinis skriaudos vertinimas, jis stoja¬si greta nelaimingos būtybės, apimtas krikščioniško gailesčio, neklausinėdamas, kas kaltas, kodėl, kaip.
1. Autorinė kalba dažniausiai perteikiama ramiais sakiniais, o kai kada pereinama į tiesioginę menamąją kalbą; kartais trūkinėja kalbėjimo ritmas, nes norima parodyti senutės susijaudinimą:,,Taip, grįš Vincas, ras ją čia. Pasiskųs jam, taip, ji pasiskųs. Užtars ją. Pabars tikra jos duk¬ra." Toliau vėl eina informuojantis pasakotojo sakinys, tarsi visai iš šalies pasakytas: „Ant aukš¬to, brazdėdamos ir cypdamos, nubėgo žiurkės."; „Ji norėjo išvysti ką nors pažįstamą: ar medį, ar kry¬žių, ar bent žemės klodą po kojomis. Ji nerado nieko artimo. O juk aš čia gimiau ir augau. Aš¬tuoniasdešimt metų. Ir dabar..."
2. Atsiranda sentimentalumo, įsijaučiama į svetimą vidinį balsą su atvirai plūstančia užuojau¬ta, perimta tarsi iš A. Vienuolio „Paskenduolės": „Jau norėjo šlietis prie medžio. Priglausti galvą prie tos kuplios liepos ir rymoti. Ilgai, ilgai rymo¬ti, kol nutils audrotis, kol liausis siūbavę pušys ir patekės aušra, tokia rami ir gera."
PABAIGA. Tai tipiškas Vaičiulaičio kūrinys - iki smulkmenų nugludintas estetiškai, bet visų pirma perteikiantis esmingiausias būties tiesas, kupinas dramatizmo, ta¬čiau ir vilties (dar plg. noveles „Kriokininkų Ievutė", „Popiežiaus paukštė"). Jame nesunkiai įžvelgiame ketvirto dešimtmečio katalikiškojo humanizmo bruožus. Vaičiulaitis nesigilina į piktą vienintelę dukterį (jam įdomesnis svetimo pakeleivio gerumas), jis veda seną mote¬rį tamsiu keliu, keistai blykčiojant šviesoms, tarsi grąžin¬damas ją tam prieglobsčiui, iš kurio ji ir buvo išėjusi. Seno¬sios mirtis neatrodo dramatiška, ji natūrali, lyg apšviesta amžinosios šviesos. Į mirtį, gamtiškai beskausmę, ją palydi liepa, balti beržai, kurių žievė švelni lyg vaiko delniukas. Baltas, šviesus — svarbūs A. Vaičiulaičio žodžiai. Su jais susijęs ir novelės pavadinimas — „Tavo veido šviesa".
Apibendrinimas
A. Vaičiulaičio kūryba šiandien gali pasirodyti kiek netikėta pabrėžtina darna, programiškai atsiribojusi nuo avangardisti¬nių eksperimentų. Ji kalba apie santaikos su savimi ir būtimi kupiną žmogaus pasaulį, pasaulį, kuris XX a. katastrofas išgyvenu¬siam žmogui gali atrodyti negrįžtamai pra¬rastas. Tačiau ar tokia kūryba nėra geriau¬sias liudijimas, kad darnus žmonių, daiktų, gamtos sugyvenimas tebėra įmanomas?
Kaip naujos epo¬chos pranašu A. Vaičiulaičiu žavėjosi jau XX a. vidurio jaunieji rašytojai (tarp jų ir Vytautas Mačernis), Vaičiulaičio taku suko ne vienas subtilus XX a. antrosios pusės lietuvių prozos kūrėjas (pvz., Juozas Aputis). Nau¬jausioje mūsų literatūroje taip pat yra ženklų, rodančių, kad grįžimas prie patikrintų idealų yra priimtinas ne vienam kūrėjui.-->
== Nuorodos ==
|
