Antanas Vaičiulaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

7 pridėti baitai ,  prieš 11 metų
užkomentuoju, nors gali būti, kad nukopijuota
(užkomentuoju, nors gali būti, kad nukopijuota)
Antanas Vaičiulaitis priklauso lietuvių rašytojų kartai, išaugusiai jau laisvoje Lietuvoje, lietuvių kultūros pakilimo metu. Gimė 1906 metų birželio 23 dieną Suvalkijoje, Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje, kur ir Salomėja Nėris, Juozas Tysliava, kiek vėliau - Kazys Bradūnas. Lietuvos universitete (vėliau pavadintame Vytauto Didžiojo vardu) Kaune studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas ir literatūras, pedagogiką, psichologiją; mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1935-1938 m. studijas gilino Prancūzijoje, Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Grįžęs iš užsienio dirbo Eltos naujienų agentūroje, skaitė paskaitas VDU, 1940 m. išvyko dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Vatikane. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pakviestas dėstyti į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo „Ame¬rikos balso" radijuje, redagavo lietuvišką kultūrinę spaudą.
 
<!--Kūryba
1.Kaip rašytojas Vaičiulaitis yra pir¬miausia novelistas, išleidęs šešis šio žanro kūrinių rinkinius. Iš jų svarbiausi prieškaryje išleisti „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933), „Pelkių takas" (1939), išeivijoje pasirodę „Kur bakūžė samano¬ta" (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos" (1986).
2.Rašytoją ypač išgarsino „Valenti¬na" (1936) - vienas gražiausių lietuviškų meilės romanų. 3. Vaičiu¬laitis yra ir puikus literatūros kritikas, re¬cenzavęs daugelį to meto rašytojų kūrinių, parašęs įtaigių apžvalgų (literatūros kriti¬kos knyga „Rašytojai ir knygos", 1992), taip pat mokslinių straipsnių autorius, eseistas; kartu su kitais jaunais Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais parašė iki šiol populiarų vadovėlį gimnazijoms „Visuotinė literatūra" (I leidimas 1932).
 
A. Vaičiulaičio kūryba šiandien gali pasirodyti kiek netikėta pabrėžtina darna, programiškai atsiribojusi nuo avangardisti¬nių eksperimentų. Ji kalba apie santaikos su savimi ir būtimi kupiną žmogaus pasaulį, pasaulį, kuris XX a. katastrofas išgyvenu¬siam žmogui gali atrodyti negrįžtamai pra¬rastas. Tačiau ar tokia kūryba nėra geriau¬sias liudijimas, kad darnus žmonių, daiktų, gamtos sugyvenimas tebėra įmanomas?
Kaip naujos epo¬chos pranašu A. Vaičiulaičiu žavėjosi jau XX a. vidurio jaunieji rašytojai (tarp jų ir Vytautas Mačernis), Vaičiulaičio taku suko ne vienas subtilus XX a. antrosios pusės lietuvių prozos kūrėjas (pvz., Juozas Aputis). Nau¬jausioje mūsų literatūroje taip pat yra ženklų, rodančių, kad grįžimas prie patikrintų idealų yra priimtinas ne vienam kūrėjui.-->
 
== Nuorodos ==