Kalavijuočių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

151 pridėtas baitas ,  prieš 15 metų
S
nėra keitimo aprašymo
S (Botas: Automatinis teksto keitimas (-(.)kydas-r\.svg +LivonianShield.svg))
S
[[Image:Kalavijuociai.JPG|thumb|120px|Kalavijuočių ordino antspaudas]]
 
'''Kalavijuočių ordinas''' buvo įkurtas [[1202]] m. [[Ryga|Rygoje]] vokiečių [[vyskupas|vyskupo]] Alberto (miręs 1229 m. [[1229]]) iniciatyva. Ordino tikslas buvo ginklu skinti kelią [[krikščionybė|krikščionybei]] etninėse šiaurės [[baltai|baltų]] ir finų (lyvių, [[estijos istorija|estų]]) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi ''Kristaus kariuomenės broliais'' (lo[[lotynų kalba|lot.]] ''Fratres militiae Christi''). Juridiškai Ordinas buvo vyskupo vasalas.
 
Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai Dauguvos ir Gaujos upių. Užgrobtąsias sritis vadino bendru Livlando, arba [[Livonija|Livonijos]] vardu (nuo lyvių genties pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis – Ordinui. Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų atskiras pilis administravo fogtai. Magistrą rinkdavo iki gyvos galvos. Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti [[bažnyčia|bažnyčią]], taip pat laikytis trijų vienuoliškų principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. BuvoJie buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir patarnautojus (ginklanešius, amatininkus, tarnus). Iš pradžių gyvenęgyveno pilyse, kur jie valgydavęvalgydavo prie bendro stalo, miegodavęmiegodavo bendrame kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų krikščioninimu nesirūpinęnesirūpino, todėl faktiškai pavergtieji baltai ir finai tebebuvo [[pagonybė|pagonys]].
 
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius ([[1207]]), šiaurės sėlius ([[1208]]), latgalius (iki [[1230]]) ir pietų bei centrinius estus ([[1217]]). [[1231]] m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio [[Kuršas|Kurše]]. Su [[Danijos istorija|danais]] ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo [[Lietuva|Lietuvą]], iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius ([[1205]], [[1208]]). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų [[Žiemgala|Žiemgaloje]], prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą ([[Saulės mūšis]], [[1236]]), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. [[1237]] m. susijungė su [[Teutonų ordinas|Kryžiuočių ordinu]] ir tapo jo šaka (žr. [[Livonijos ordinas]]).
 
[[Category:Istorija]]
20 375

pakeitimai