Dialektika: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
n |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 29:
Naujas dialektikos raidos etapas – klasikinė vokiečių filosofija, kuri rutuliojo dialektiką idealistiniu pagrindu ir laikė ją universaliu pažinimo metodu. Šį etapą pradėjo [[Imanuelis Kantas|I. Kanto]] „grynojo proto“ antinomijų teorija. [[Johann Gottlieb Fichte|J. G. Fichtė]], [[Friedrich Wilhelm Joseph Schelling|F. V. Šelingas]], [[Hėgelis|G. V. F. Hėgelis]], siekdami įveikti Kanto [[Agnosticizmas|agnosticizmą]], toliau vystė idealistinę dialektiką. Hėgelis sukūrė filosofinę sistemą, kurios pagrindą sudaro būties teorija ir dialektikos, kaip tikrovės raidos mokslas. Anot Hėgelio, būtis esanti loginės prigimties, tad dialektinis tikrovės vystymąsis priklausąs nuo dialektinio idėjos (minties) vystymosi. Jo esmę sudaro nuolatinis priešingumų, sukeliamų idėjos vystymosi etapų, įveikimas. Tuo remdamasis Hėgelis suformulavo dialektikos dėsnius: priešybių vienybės ir kovos, kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius, neigimo neigimo. Hėgelio dialektika – aukščiausio lygio idealistinė dialektika.
Rusų revoliuciniai demokratai V. Belinskis, A. Gercenas, N. Černyševskis, kritikavo Hėgelio idealizmą, stengėsi jį pagrįsti materialistiškai. [[Karlas Marksas|K. Markso]] ir [[Frydrichas Engelsas|F. Engelso]] dialektika, paremta materialistiniais pagrindais, yra Hėgelio dialektikos priešingybė. Ji tiria bendruosius judėjimo, tikrovės vystymosi ir žmogaus mąstymo dėsnius.
Idealistinės dialektikos elementų esama [[Vydūnas|Vydūno]] filosofijoje.<ref>[[Lietuviškoji tarybinė enciklopedija]], III t. MELI institutas, Vilnius.</ref>
| |||