Djausas: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

[[Rigveda|„Rigvedoje“]] nėra atskiro himno, kuris būtų paskirtas tik Djausui, bet yra šeši himnai, kuriuose Djausas minimas kartu su [[Prithivi]] (žeme). Dažniausiai Djausas veikia kartu su Prithivi. Jie sudaro pirmapradę santuokinių porą, kurioje Djausas – tėvas ir dangus, o Prithivi – motina ir žemė. Kadaise jie buvo susilieję viename asmenyje ir tik vėliau atsiskyrė ir sustiprėjo (pagal [[Varuna|Varunos]] dėsnį). Šį kosmologinį aktą, reiškiantį Visatos ir erdvės sukūrimą, atliko [[Indra]], Varuna ir kai kurie kiti dievai. Lietus, kurį lieja Djausas ant žemės, kai kada vadinamas medumi arba taukais, – tai Djauso sėkla, iš kurios gimsta nauja, iš dalies ir dievai. „Brihadaranjaka-upanišadoje“ Djausas priklauso 8-iems [[vasu]] dievams, gimusiems iš [[Brahmos]] bambos (plg. su 7 [[riši]], gimusiais Brahmos dvasios galia).

Tikriausiai „giedro dangaus“ dievas ir buvo proto-indoeuropiečių dievų panteono aukščiausiuoju dievu, atlikęs įstatymų leidybos ir karo funkcijas. Pastaroji funkcija ir yra tas skiriamasis bruožas, skiriantis klajoklinių indoeuropiečių genčių dievus nuo ankstesnių vien žemdirbyste užsiimančių genčių dangaus dievų. „Djauso kritimo“ mitas [[Indija|Indijoje]] turi sąsajų su keltų-germanų mitu apie tai, kad dangaus dievas prarado ranką ir dėl to negalėjęs atlikti „dievų valdovo“ funkcijos. Giedro dangaus dievas buvo išstumtas iš panteono. Tokiu keliu pasuko barbariškų Europos genčių (keltų, germanų, skandinavų, baltų, slavų, trakų) ir indų-iranėnų kultūros, tuo tarpu Viduržemio jūros regione mitologijos vystymasis buvo kitoks: graikai, etruskai ir [[Italija|Italijos]] gentys apjungė į vieną giedro dangaus ir griaustinio dievus.

 

 

[[de:Dyaus Pita]]