Prancūzijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 56:
[[Liudvikas XIV|Karalius Saulė]] norėjo, kad jį atsimintų kaip menų globėją, koks buvo jo protėvis [[Liudvikas IX Šventasis|Liudvikas IX]]. Jis pakvietė [[Jean-Baptiste Lully]] įkurti Prancūzų operą. Tarp Lully ir [[Moljeras|Moljero]] užsimezgė audringa draugystė. Jules Hardouin Mansart buvo svarbiausias to meto architektas. Per ilgą Liudviko XIV valdymą Prancūzija dalyvavo daugybėje karų, o tai sekino valstybės iždą. Jis pradėjo valdyti per Trisdešimtmetį karą. Jo karinis architektas Vaubanas išgarsėjo penkiakampėm tvirtovėm, o karaliaus finansų ministras [[Jean-Baptiste Colbert|Žanas Batistas Kolberas]] rėmė kiek įmanydamas karaliaus išlaidas. Prancūzija kovojo su Ispanija Perdavimo kare [[1667]] m. Ispanijos pralaimėjimas ir Prancūzijos įsiveržimas į Ispanų Nyderlandus kėlė nerimą Anglijai ir [[Švedija]]i. Su [[Nyderlandai|Jngtinėmis Nyderlandų provincijomis]] jos sudarė Trigubą sąjungą, skirtą sustabdyti Liudviko XIV ekspancijai. Liudvikas II Burbonas užėmė Franše-Komte, bet esant blogesniai pozicijai, karalius sutiko [[Aachenas|Achene]] pasirašyti taikos sutartį. Pagal ją Prancūzija atsisakė Franšė-Komtė, bet gavo [[Lilis|Lilį]].
Taika buvo trumpalaikė ir prasidėjo
[[Image:Felipe V; Rey de España.jpg|right|thumb|180px|Filipas Anžu, tapęs Ispanijos karaliumi [[Filipas V|Filipu V]]]]
Netrukus Prancūzija kariavo Didžiosios sąjungos kare. Buvo kaunamasi ne tik Europoje, bet ir Šiaurės Amerikoje. Nors karas buvo ilgas ir sunkus (jis dar vadinamas Devynerių metų karu), jo pabaiga buvo negalutinė. Ryswicko taika [[1697]] m. patvirtino, kad [[Elzasas]] priklauso Prancūzijai, bet nepripažino jos teisių į [[Liuksemburgas|Liuksemburgą]]. Liudvikas turėjo pasitraukti iš Katalonijos ir Palatino valdos. Ši taikos sutartis visų buvo laikoma paliaubom, tad karas atsinaujino. [[1701]] m. prasidėjo [[Ispanijos įpėdinystės karas]]. Burbonas Filipas Anžu buvo numatytas įpėdiniu. Tam pasipriešino [[Imperatorius Leopoldas I]], nes tai galėjo smarkiai padidinti Burbonų galią ir reikalavo Ispanijos sosto sau. Jį palaikė Anglija ir Olandija. Jungtinėms pajėgoms vadovavo [[Džonas Čerčilis]] ir [[princas Eugenijus Savojietis]]. Jie keletą kartų sėkmingai sutriuškino Prancūzijos armiją: [[Blenheimo mūšis]] ([[1704]] m.) buvo didžiausias pralaimėtas sausumos mūšis nuo pergalės prie Rokrua [[1643]] m. Bet po itin kruvinų Ramillies ir Malplaquet mūšių, sąjungininkai nebeturėjo pakankamai kareivių tęsti karą. Vadovaujami Vilarso prancūzai atgavo prarastas žemes tokiuose mūšiuose kaip [[Denaino mūšis]]. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas ir [[1713]] m. pasirašyta [[Utrechto sutartis]]. Filipas Anžu tapo Ispanijos karaliumi [[Filipas V|Filipu V]], bet jam buvo uždrausta paveldėti Prancūzijos sostą.
| |||