Voruta: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš vokiškų bei rusėniškų šaltinių žinoma, kad Lietuvoje vykstant [[1249]]–[[1254]] m. vidaus karui tarp Mindaugo ir [[Tautvilas|Tautvilo]] šalininkų, Mindaugui [[1250]]-1251 m. žiemą pavyko patraukti savo pusėn Livonijos ordiną, kuris nuo 1249 m. rudens (?) buvo vienas svarbiausių Tautvilo rėmėjų; greičiausiai Lietuvos ir Livonijos pasienyje įvykusio Mindaugo ir Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro Andriaus Štirijiečio susitikimo metu (ar šiek tiek vėliau) magistras Mindaugui davė raitų ordino [[arbaletas|arbaletininkų]] būrį, − galimas daiktas, kad būtent šis būrys vėliau padėjo Mindaugui nutraukti Tautvilo surengtą Vorutos apgultį. [[Volynės metraštis|Volynės metraštyje]] pasakojama, kad po Mindaugo ir Andriaus Štirijiečio susitaikymo „[...] Tautvilas atbėgo į Žemaičius, pas savo avyną [[Vykintas|Vykintą]]; paėmė [[jotvingiai|jotvingius]] ir [[Žemaitija|žemaičius]] ir Danilo[[Danielius Haličietis|Danieliaus]] pagalbą, kurią DanilasDanielius jam anksčiau buvo davęs [ir] žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta, ir išsiuntė naktį [prieš juos] savo svainį, ir [tas] išvaikė ir [[rusėnai|rusėnus]], ir [[jotvingiai|jotvingius]]. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusėnai ir [[polovcai]] su strėlėmis ir jotvingiai su [[ietis|ietimis]], ir vaikėsi [vieni kitus] lauke tarsi žaisdami<ref>T. y. tarsi riterių turnyre</ref>; iš ten [Tautvilas] grįžo į Žemaičius.“.