Pacifizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: mn:Пацифизм |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 59:
[[uk:Пацифізм]]
[[zh:和平主义]]
Taika ir pacifizmas
Šiandieniniame pasaulyje mažiausia užuomina apie tai, jog egzistuoja katalikiška teisingo karo teorija, sukelia karštas reakcijas. Bažnyčios viduje ir už jos daugelis kritikuoja šią teoriją ir jos praktines išvadas kaip nesuderinamas su evangeline taikos žinia.
Iš tiesų, Bažnyčia yra taiki, tai yra siekianti taikos. Ji moko ir gyvena Palaiminimais: „Palaiminti nuolankieji, nes jie paveldės žemę... Palaimintieji taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais...“ Ji neneigia, kad karas yra fizinis blogis; kančia ir netektis – pirmosios nuodėmės pasekmės – yra dabartinės mūsų puolusios būsenos požymiai. Liturgijoje ji meldžiasi už taikos išsaugojimą ir karų nutraukimą, ji drąsina mus su didžiausiu troškimu melsti tos dienos, kuomet Kristaus meilės suvienytos tautos savo nesutarimus galės išspręsti be kraujo praliejimo. Tačiau būdama realistiška, ji perspėja mus, kad iki tos dienos, kol krikščioniškoji dorybė įsiskverbs į žmonių širdis ir visuomenės vidų, kol žmogaus aistros taps valdomos Evangelijos dvasios, mes turime pasiruošti apginti save nuo nuožmaus pavydo ir karingų troškimų.
Būtent dėl savojo realizmo Bažnyčia nėra pacifistinė. Ji nepasiduoda iliuzijoms. Ji žino ir moko, kad žmonijos rojaus laikų aukso amžius nebus vėl grąžintas šioje žemėje. Ji nėra aklai optimistiška, ji netiki beribiu ir neapibrėžtu žmonijos progresu – tai tik liberali, modernistinė svajonė. Ji žino, kad iki pat laikų pabaigos kiekvienas žmogus savyje nešios iš Adomo paveldėtą prigimtį – puolusią, netobulą, su Dievo pagalba gebančią daryti gera, bet visada silpną, klystančią, lengvai linkstančią į blogį. Ji supranta, kad žmonija kiekviename iš mūsų nešiojasi giliai pasėtą ilgaamžę visų karų sėklą.
| |||