Samaveda: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
{{cleanup}}
'''Samaveda''' (skr. Sāmaveda > sāman – apeiginė giesmė, veda – žinios, mokslas) – hinduizmo šventraštis, apeiginių giesmių veda. Seniausias sakralaus turinio inoeuropiečių žodinės kultūros muzikinis paminklas. Viena iš keturių vedų (greta [[Rigveda|Rigvedos]], Jadžūrvedos ir Atharvavedos), antroji pagal svarbumą. Daugiau nei 3 tūkst. metų Iš kartos į kartą perduodama žodiniu būdu, laikantis griežtų taisyklių. Tikėta, kad taisyklingai giedami Samavedos himnai turį antgamtinių galių. Samavedą sudaro dvi knygos ir 1875 [[mantra|mantrų]], iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos himnų mantomismantromis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos Samavedos redakcijos (Kouthumīya, Rāhāyanīya, Jaiminīya). Seniausi Samavedos himnai datuojami 1300-1000 m. pr. Krm. e. Dauguma himnų skirti hinduistų dievybėms [[Agnis|Agniui]], [[Indra]]i, Somai. Himnai atliekami augalo [[soma|somos]] syvus atnašaujant dievams. Samavedos himus gieda udgataras – hinduistų šventikas brahmanas, jo žmona pritaria chordofonu vyna (vīna). Samavedos gedojimas, sāmagāna, remiasi septynialaipsniu garsaeiliu vaidika (dermės laipsniai žymimi virš teksto skaitmenimis 1, 2, 3 ir skiemenimis u, ra ir ka). Į prasminį tekstą įterpiami pratisai giedami ir melizmomis dabinami asemantiniai garsažodžiai (o, hau, hoji, va). Manoma, kad iš Samavedos ilgainiui išsivystė visos indų klasikinės muzikos sistemos.