Magna Carta Libertatum: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Magna Carta Libertarum''' - (iš [[lotynų kalba|lot.]] "Didysis įstatymas"), [[1215]] m. [[birželio 15]] d. [[Anglija|Anglijos]] karaliaus Džono (''John'') išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią. Šiuo dokumentu pažadama valdyti Angliją ir elgtis su jos [[vasalas|vasalais]] atsižvelgiant į [[feodalinė santvarka|feodalinės santvarkos]] įstatymų reikalavimus. Dokumentas įgaliojo laikytis įstatymų piliečių atžvilgiu. Tokiu būdu buvo sumažinta monarcho valdžia ir dalis jos perduota [[vasalas|vasalams]]. Šis dokumentas vėliau patvirtintas bei vykdomas kitų valdovų ir šiandien yra [[Nerašytoji Anglijos konstitucija|nerašytosios Anglijos konstitucijos]] dalis.

Didžioji Laisvių Chartija pirmiausia buvo baronų, dvasininkų bei kitų stambiųjų [[feodalas|feodalų]] interesus atitinkantis dokumentas, todėl pagrindinė jo priėmimo priežastis buvo didėjantys prieštaravimai tarp karaliaus [[Jonas Bežemis|Jono]], praminto Bežemiu, ir įvairių luomų atstovų.

1. Karaliaus konfliktas su [[katalikų bažnyčia|katalikų bažnyčia]]. Karalius įsitraukė į šį konfliktą atsisakydamas pripažinti Kanterberio arkivyskupu popiežiaus statytinį. 1208 m. popiežius [[Inocentas III]] skyrė [[interdiktas|interdiktą]] Anglijai ir ekskomunikavo karalių [[Jonas Bežemis]] Joną Bežemį, grasindamas jį nušalinti ir sostą atiduoti Prancūzijos karaliui Pilypui II Augustui. Jonas nenusileido, ėmė skirti dvasininkais savo žmones, tačiau ilgainiui padėčiai blogėjant, nepasitenkinimą reiškiant dvasininkams, jis galiausiai nusileido, atsidavė popiežiaus globai, faktiškai padovanojo jam [[Anglija|Angliją]], tapdamas jo [[vasalas|vasalu]]. Todėl pirmasis chartijos straipsnis skelbė, kad [[bažnyčia]] yra laisva su savo laisvėmis ir teisėmis.

2. Karaliaus ir feodalų prieštaravimas dėl pernelyg išaugusios jo valdžios. Tuo metu labai išsiplėtė karaliaus teisminė jurisdikcija, nes jo teismai dėl didesnio jų efektyvumo, be to, ir teisinio vietos teismų apribojimo, ėmė išstumti vietos bei senjorų teismus. Jo teisėjaiTeisėjai važinėjo po šalį, atlikdami aukščiausios teisinės valdžios funkcijas. Be to, Vestminsteryje buvo įkurtas Aukštasis Teismas iš trijų rūmų, kurio sprendimai buvo viršesni už vietos teismų. Karaliaus valdžia stiprėdama nebenorėjo remtis luomų atstovais, plėtė savo administracijos ir valdininkų valdžią. Tai kėlė luomų, ypač [[feodalas|feodalų luomo]] nepasitenkinimą, o greit prie jų prisijungus ir dvasininkams, laisviesiems valstiečiams, karaliui teko imtis priemonių pusiausvyrai atstatyti. Todėl chartija didelį dėmesį skiria karaliaus valdžios ribojimui sukuriant Karalystės tarybą iš 25 baronų, jo teismų ir administracijos

3. Karaliaus nesėkmingi karai, konfliktai su [[Prancūzija]], Pilypui II Augustu. Pilypas II nugalėjo Joną prie Bovinų 1214, taip susilpnindamas jo ir sustiprindamas karaliaus opozicijos pozicijas. Suaktyvėjo konfliktas su popiežiumi Inocentu ir dvasininkais. Taip pat augo feodalų bei laisvųjų nepasitenkinimas dėl augančių mokesčių karo reikalams. Taip nepasitenkinimas apėmė beveik visus socialinius sluoksnius ir tiesiogiai privertė [[karalius|karalių]] pasirašyti chartiją siekiant išsaugoti taiką. Chartija didelį dėmesį skiria mokesčių rinkimo reglamentavimui, neleisdama jų rinkti be tarybos sutikimo, išskyrus kelis atvejus.

Dėl jau minėtų priežasčių karaliui teko priimti labiausiai baronų interesus atitinkantį (jų parengtą) bei jo paties valdžią ribojantį dokumentą – Didžiąją Laisvių Chartiją. Chartija karaliaus Jono Bežemio patvirtinta 1215 metų birželio mėnesį. Su kai kuriais pakeitimais ji dar kartą patvirtinta 1297 m. Eduardo I. Chartija susideda iš 63 straipsnių, jos originalas rašytas lotyniškai. Lotynišku variantu naudotasi iki 1534 m., kai advokatas [[Džordžas Feresas]] išvertė ją į anglų kalbą, atmesdamas pasenusius, daugiausiai feodalinio pobūdžio straipsnius, suskirstydamas į 37 straipsnius.

Didžiosios laisvių chartija turi didelę išliekamąją vertę kaip istorinis dokumentas, atspindintis Anglijos visuomeninių santykių ir valdžios institucijų bei valstybės santvarkos istoriją. Tai pirmasis Anglijos konstitucinis aktas, kuris, neesant rašytinės konstitucijos, tiesiogiai taikomas iki šiol.

Politine prasme Chartija įtakojo Anglijos valdžios institucijų raidą, apskritai demokratijos užuomazgas, nes jos numatyta Karalystės Taryba buvo tiesioginis [[Parlamentas|Parlamento pirmtakas]], kuris buvo įkurtasįkurto po 50 metųm., pirmtakas.