Pranas Vaičaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.61.95.106 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Lang-Bot-as keitimas) |
|||
Eilutė 13:
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.
[[1897]] m. rudenį prasidėjo poeto politinis persekiojimas. [[Varšuva|Varšuvos]] prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo [[ministras]] sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P.Vaičaitis, prasikankinęs pusantrų metų ypatingoje [[policija|policijos]] priežiūroje be stipendijos ir privačių pamokų, [[1899]] m. [[vasario 3]] d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į [[Kalvarija|Kalvariją]]. Po to negalėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems metams. Visa tai P.Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.
Besimokydamas Peterburge P.Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargoninkavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.
== Kūryba ==
|