Pranas Vaičaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Mea (aptarimas | indėlis)
S Atmestas 78.61.95.106 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Lang-Bot-as keitimas)
Eilutė 13:
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.
 
Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – [[1895]] m. [[rugpjūčio 16]] d. įstojo į [[Peterburgo universitetas|Peterburgo universiteto]] Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, [[Peterburgas|Peterburge]] P.Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė [[spaudos draudimas|draudžiamą]] lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.
 
[[1897]] m. rudenį prasidėjo poeto politinis persekiojimas. [[Varšuva|Varšuvos]] prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo [[ministras]] sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P.Vaičaitis, prasikankinęs pusantrų metų ypatingoje [[policija|policijos]] priežiūroje be stipendijos ir privačių pamokų, [[1899]] m. [[vasario 3]] d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į [[Kalvarija|Kalvariją]]. Po to negalėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems metams. Visa tai P.Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.
 
Besimokydamas Peterburge P.Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargoninkavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.
 
Teisininko karjera P.Vaičaičio neviliojo. Jis planavo baigęs mokslus vykti į [[Belgija|Belgiją]] studijuoti komercijos, bet pradžiai nebuvo lėšų. [[1900]] m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo [[džiova]] ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.
 
P.Vaičaitis mirė [[1901]] m. [[rugsėjo 21]] d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.
 
== Kūryba ==