Glosolalija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Glosolalija''' ({{gr|γλώσσα}} (glossa) – ''liežuvis'' ir+ ''λαλώ'' (lalô) – ''kalbėti'') - kalbėjimas beprasmiais garsais, iš skambesio panašus į rišlią nežinomą [[kalba|kalbą]] ('''ksenoglosalija'''), be ryšio skleidžiamus garsus arba kalbėjimą nežinoma mistine kalba. Dažnai naudojama, kaip įvairių religinių apeigų dalis ('''religinė glosolalija''', ''maldos kalbomis''), pasitaiko tarp kai kuriomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių.

Glosolalijos garsai dažniausiai būna padrikai tariamos gimtosios žmogaus kalbos [[fonema|fonemos]]. Todėl skirtingų tautybių žmonių glosolalija skiriasi viena nuo kitos, tačiau šiek tiek primena jų pačių gimtąją kalbą. Lingvistiniu požiūriu, glosolalijai trūksta [[semantika|semantikos]], [[sintaksė]]s ir [[morfologija|morfologijos]], todėl ji negali būti laikomanėra kalba.

[[1927]] metais '' G.B. Kutenas'' išleido knygą ''Speaking with tongues;: historically and psychologically considered'', kuri vėliau ilgai medicininėje literatūroje buvo laikoma šios srities autoritetu. Kaip ir Krepelinas, Kutenas glosolaliją susiejo su [[šizofrenija]] ir [[isterija]].

[[1972]] metais Džonas Kildalas knygoje ''The Psychology of Speaking in Tongues'' pažiūrėjo į tai iš kitos pusės. Jo nuomone, glosolalija nebūtinai yra psichinių sutrikimų ar [[stresas|stresų]] pasekmė. Kita vertus, Kildalas pastebėjo, kad glosolalistų gyvenime dažniausiai yra buvę daugiau krizių, be to, jiems labiau reikia autoritetų.

Kai kurios [[krikščionybė]]s konfesijos ''maldas kalbomis'' (angl. ''speaking in tongues'') laiko [[Dievas|Dievo]] per [[Šventoji Dvasia|Šventąją Dvasią]] siųsta dovana. Šis požiūris remiasi [[Biblija|Šventajame Rašte]] Apaštalų darbų knygoje aprašytais įvykiais, kai po Šventosios Dvasios nužengimo, apaštalai pradėjo kalbėti iki šiol jiems nepažįstamomis kalbomis ir visi esantys kitataučiai suprato juos. Taip pat Šventajame Rašte minima kita "kalbėjimo„kalbėjimo kalbomis"kalbomis“ rūšis, kai kalbančiajam reikia aiškintojo (vertėjo).

Kai kurios krikščioniškos konfesijos "kalbėjimą„kalbėjimą kalbomis"kalbomis“ laiko praeities ženklu, liudijusiu netikintiesiems Šventosios Dvasios buvimą žmoguje. Kitos gi, praktikuoja glosolaliją ir mūsų laikais. Lietuvoje glosaliją pamaldose praktikuoja [[Tikėjimo žodis|Tikėjimo žodžio]] ir [[sekmininkai|sekmininkų]] tikintieji.