Samaveda: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Samaveda''' (skr. Sāmaveda > sāman – apeiginė giesmė, veda – žinios, mokslas) – [[induizmas|hinduizmo]] šventraštis, apeiginių giesmių veda. Seniausias sakralaus turinio inoeuropiečių žodinės kultūros muzikinis paminklas. Viena iš keturių vedų (greta [[Rigveda|Rigvedos]] , Jadžūrvedos ir Atharvavedos), antroji pagal svarbumą. Daugiau nei 3 tūkst. metų Iš kartos į kartą perduodama oraliniu būdu, laikantis griežtų taisyklių. Tikėta, kad taisyklingai giedami Samavedos himnai turį antgamtinių galių. Samavedą sudaro dvi knygos ir 1875 mantrų, iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos himnų mantomis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos Samavedos redakcijos (Kouthumīya, Rāhāyanīya, Jaiminīya). Seniausi Samavedos himnai datuojami 1300-1000 pr. Kr. Dauguma himnų skirti hinduistų dievybėms Agniui, Indrai, Somai. Himnai atliekami augalo somos syvus atnašaujant dievams. Samavedos himus gieda udgataras – hinduistų šventikas brahmanas, jo žmona pritaria chordofonu  vyna (vīna). Samavedos gedojimas, sāmagāna, remiasi septynialaipsniu garsaeiliu vaidika (dermės laipsniai žymimi virš teksto skaitmenimis 1, 2, 3 ir skiemenimis u, ra ir ka). Į prasminį tekstą įterpiami pratisai giedami ir melizmomis dabinami asemantiniai garsažodžiai (o, hau, hoji, va). Manoma, kad iš Samavedos ilgainiui išriedėjo visos indų klasikinės muzikos sistemos.