Jonas Grinius (1902): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Jonas Grinius''' ([[1902]]-[[1980]]) – lietuvių menotyrininkas, literatūros kritikas ir istorikas, [[estetika|estetikos]] tyrinėtojas, katalikiškosios pasaulėžiūros propaguotojas. Visuomenei skleidė filosofų, estetikos tyrinėtojų, menotyrininkų idėjas jas siedamas su lietuvių estetine mintimi. Parašė stambiausią Lietuvoje estetikos veikalą „Grožis ir menas“ (1938). Parašė ,,žmogaus prasmės žemėje poezija" „Vilniaus meno paminklai“ (1940), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ (2 t., 1973-1977)
 
Gimė 1902 m. kovo 5 d. Giminėnų kaime, Joniškio valsčiuje. Baigęs 1926 m. Lietuvos universitetą, 1926-1929 m. Grenoblio ir Sorbonos universitetuose studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, estetiką, meno istoriją. Bendravo su Oskaru Milašium, apgynė disertaciją apie jo kūrybą (1929).
 
Iki 1940 m. VDU dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, meno istoriją, estetiką. Išleido monografiją "O.V.Milašius - poetas" (1930), drauge su Juozu Ambrazevičium-Brazaičiu ir Antanu Vaičiulaičiu parengė dviejų tomų vadovėlį "Visuotinės literatūros istorija" (1931-1932, 1991), studiją "Putino lyrika" (1932), pirmąjį lietuvių kalba meno teorijos veikalą "Grožis ir menas: Estetikos pagrindai" (1938, 1982, 2002), studiją "Vilniaus meno paminklai" (1940, 1992).
 
1943 m. nacių kalintas Kauno kalėjime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Išeivijoje organizavo lietuvišką spaudą, kūrė lietuviškas draugijas, dalyvavo politinėje ir kultūrinėje veikloje, daug rašė literatūros ir meno klausimais. Dėstė Laisvosios Europos kolegijoje Strasbūre, vadovavo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijai Hiutenfelde, vėliau buvo šios gimnazijos mokytojas.
 
Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, parašė straipsnius apie lietuvių literatūrą prancūzų (1962) ir vokiečių (1966) enciklopediniams leidiniams. Analizavo V. Krėvės istorines dramas, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos, J. Aisčio, V. Ramono, A. Vaičiulaičio, K. Donelaičio, J. Grušo ir kt. rašytojų kūrybą. Sukūrė istorinių dramų "Stella Maris" (1947), "Žiurkių kamera" (1954), "Gulbės giesmė" (1962).
 
Vokiškai išleido menotyros studiją apie lietuviškus kryžius "Die Herkunft der litauischen Kreuze" (1957) ir studiją apie V. Mykolaičio-Putino poeziją "Vincas Mykolaitis-Putinas als Dichter" (1964). Lietuviškai parengė platesnį veikalo apie kryžius variantą "Lietuviški kryžiai ir koplytėlės" (1970), taip pat du stambius literatūros kritikos ir istorijos tomus „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ - I t. (1973), II t. (1977).
 
Mirė 1980 m. lapkričio 10 d. Miunchene. 1998 m. palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinese.
 
{{biograf-stub}}
 
[[Kategorija:Lietuvos filosofaimenotyrininkai|Grinius, Jonas]]
[[Kategorija:Lietuvos literatūros kritikai|Grinius, Jonas]]