|
[[th:ซีรีบรัม]]
[[tr:Serebrum]]
GALINĖS SMEGENYS, TELENCEPHALON
* Galinės smegenys yra labiausiai išsivysčiusi galvos smegenų dalis, todėl dar vadinamos didžiosiomis smegenimis, cerebrum
* Jos sudarytos iš dviejų pusrutulių, hemispheria cerebralis.
* Abu pusrutuliai sujungti didžiąja smegenų jungtimi, corpus calosum, esančia išilginio smegenų plyšio, fissura longitudinalis cerebri.
* Kiekvienas pusrutulis sudarytas iš apsiausto, uodžiamųjų smegenų, pamato mazgų ir šoninių skilvelių.
* Apsiaustas, pallium:
* Apsiaustas sudaro vingiais ir vagomis išraižytą pusrutulių paviršinį sluoksnį.
* Žmogaus abiejų pusrutulių žievės plotas sudaro apie 0,22 m2.
* Nuo galinių smegenų apsiausto išsivystymo laipsnio priklauso galvos smegenų tūris ir masė.
* Apsiaustas dengia visus pusrutulio paviršius.
* Didžiausias paviršius yra viršutinis šoninis, facies superolateralis crebri, atsisukęs į kaukolės skliautą.
* Medialinis pusrutulių paviršius, facies medialis cerebri, yra atsisukęs į priešingo pusrutulio bendravardį paviršių, bet vienas kito neliečia, nes juos skiria išilginis smegenų plyšys, fissura longitudinalis cerebri.
* Toji pusrutulio apsiausto paviršiaus dalis, kuri atsisukusi į smegenų pamatą, vadinama apatiniu smegenų paviršiumi, facies inferior cerebri.
* Apsiaustas išraižytas įvairaus gilumo vagų, sulci cerebri, tarp kurių į paviršių iškyla smegenų vingiai, gyri cerebri.
* Smegenų vagos skirstomos į pirmines, antrines ir tretines vagas.
* Pirminėms vagoms priklauso tos vagos, kurios smegenų ontogenezėje atsiranda anksčiausiai, yra gilios ir pastovios formos bei padėties.
* Antrinės vagos taip pat esti gilios ir pastovios padėties, tačiau ontogenezėje jos atsiranda vėliau už pirmines, o jų forma turi kai kurių individualių skirtumų.
* Tretinės vagos yra nepastovios padėties ir formos, įvairiau gilumo ir atsišakoja nuo pirminių ir antrinių vagų.
* Pirminės vagos dalija pusrutulius į kaktinę, momeninę, smilkininę ir pakaušinę skiltis.
* Ryškiausia iš šių vagų yra lateralinė vaga sulcus lateralis.
* Ji prasideda smegenų pamate, pereina ant viršutinio šoninio paviršiaus ir čia eina į viršų ir atgal.
* Užpakalyje ir apačioje šios vagos yra smilkininė skiltis, lobus temporalis.
* Centrinė vaga, sulcus centralis, eina viršutiniu šoniniu paviršiumi nuo jo viršutinio krašto į apačią ir atsiremia į lateralinę vagą.
* Ši vaga atskiria priekyje jos esančią kaktinę skiltį, lobus frontailis, nuo momeninės skilties, lobus parietalis.
* Pastaroji yra užpakalyje centrinės vagos ir viršutiniame šoniniame paviršiuje neryškiai pereina į pakaušinę skiltį, lobus occipitalis.
* Tuo tarpu medialiniame paviršiuje riba tarp momeninės ir pakaušinės skilčių yra ryški, nes čia tarp jų yra gili momeninė pakaušio vaga, sulcus parietooccipitalis.
* Be šių keturių skilčių, dar išskiriama penktoji skiltis, vadinama sala, insuĮa, kuri yra lateralinės vagos dugne.
* Sala panaši į kūgį, kurį juosia žiedinė vaga, sulcus circularis insulae, atskirianti salos ilgąjį vingį, gyrus longus insulae, esantį salos užpakalinėje dalyje, nuo trumpųjų vingių, gyri breves insulae, kurie sudaro salos priekinę dalį,
* Apsiausto viršutinis šoninis paviršius.
* Šį paviršių sudaro visos 4 pusrutulių skiltys.
* Kaktinė skiltis yra prieš centrinę vagą.
* Jos paviršiuje matomos trys aiškios vagos: viena priešcentrinė vaga, sulcus precentralis, eina lygiagrečiai centrinei vagai, kitos dvi — viršutinė ir apatinė kaktos vagos, sulci frontalis superior et inferior, eina statmenai pirmajai.
* Šios vagos kaktinę skiltį padalija į priecentrinį vingį, gyrus precentralis, ir viršutinį, vidurinį ir apatinį kaktos vingius, .gyri frontalis superior medius et inferior.
* Apatinis kaktos vingis yra tarp apatinės kaktos ir lateralinės vagų
* Viršutiniame šoniniame paviršiuje šalia apatinio kaktos vingio nusitęsia dvi lateralinės vagos šakos: priekinė šaka, ramus anterior, ir kylamoji šaka, ramus ascendens.
* Jos kartu atsiskiria nuo lateralinės vagos, tačiau viena eina horizontaliai į priekį, o kita vertikaliai kyla į viršų ir šiek tiek priekiau priešcentrinės vagos.
* Minėtosios šakos padalija apatinį kaktos vingį į tris dalis: pars opercularis, esančią užpakalyje kylamosios šakos, pars triangularis - tarp kylamosios ir priekinės šakų, pars orbitalis, esančios medialiau priekinės šakos.
* Momeninė skiltis yra užpakalyje centrinės vagos.
* Jos paviršiuje yra aiški užcentrinė vaga, sulcus postcentralis, kuri eina lygiagrečiai centrinei vagai.
* Momeninės skilties dalis tarp šių vagų vadinama užcentriniu vingiu, gyrus postcentralis.
* Statmenai nuo užcentrinės vagos, pakaušinės skilties link, eina vidurmomeninė vaga, sulcus intraparietalis, kuri padalija likusią momeninės skilties dalį į viršutinę momeninę skiltelę, lobus parietalis superior, ir apatinę momeninę skiltelę, lobus parietalis inferior.
* Apatinės skiltelės dalis, į kurią atsiremia lateralinė vaga, vadinama antkraštiniu vingiu, gyrus supramarginalis, o užpakalyje pastarosios, ties viršutinės smilkinio vagos galu, yra kampinis vingis, gyrus angularis.
* Pakaušinė skiltis neryškiai parsideda nuo momeninės skilties.
* Jos paviršius išvagotas smulkiomis nepastoviomis vagomis, iš jų pastovesnė būna skersinė pakaušio vaga, sulcus occipitalis transversus.
* Pastaroji yra vidurmomeninės vagos tąsa.
* Smilkininės skilties paviršiumi eina viršutinė smilkinio vaga, sulcus temporalis superior, ir nepastovi vidurinė smilkinio vaga, sulcus temporalis inferior.
* Šios vagos atskiria viršutinį smilkinio vingį, gyrus temporalis superior, vidurinį smilkinio vingį, gyrus temporalis medius, ir apatinį smilkinio vingį, gyrus temporalis inferior.
* Apsiausto medialinis ir apatinis paviršiai.
* Medialiniame paviršiuje yra visos pusrutulių skiltys.
* Tarp apsiausto ir didžiosios jungties yra didžiosios jungties vaga, sulcus corporis callosi, kuri už didžiosios jungties sustorėjimo užlinksta žemyn ir nusitęsia į Amono rago vagą, sulcus hippocampi.
* Aukščiau ir lygiagrečiai minėtajai vagai eina juostinė vaga, sulcus cinguli.
* Ties momeninės skilties pradžia juostinis vingis užlinksta į viršų ir pasibaigia pusrutulių viršutiniame krašte.
* Šis į viršų, užlinkstantis juostinės vagos galas vadinamas kraštine šaka, ramus marginalis.
* Šiek tiek labiau į priekį nuo kraštinės šakos, iš juostinio vingio prasideda pacentrinė vaga, sulcus paracentralis, kuri kaktinės skilties užpakaliniame gale pakyla į viršų.
* Užpakalyje momeninės pakaušio vagos, sulcus parietooccipitalis, beveik statmenai į ją remiasi pentininė vaga, sulcus calcarinus.
* Čia trumpai suminėtos svarbesniosios medialinio paviršiaus vagos apriboja nemaža vingių.
* Tarp didžiosios smegenų jungties ir juostinės vagų esanti apsiausto dalis vadinama juostiniu vingiu, gyrus cinguli, kuris užpakalyje didžiosios jungties sustorėjimo susiaurėja ir pereina į juostinio vingio sąsmauką, isthmus gyri cinguli.
* Priekinis kaktinės skilties galas, esantis virš juostinio vingio, priklauso viršutiniam kaktos vingiui, kuris čia nusitęsia iš viršutinio šoninio paviršiaus.
* Tarp pacentrinės vagos ir kraštinės šakos yra pacentrinė skiltelė, lobulus paracentralis, sujungianti kaktinę ir momeninės skiltis.
* Momeninės skilties dalis, esanti tarp kraštinės šakos ir momeninės pakaušio vagos, vadinama priešpleiščiu, precuneus, o pakaušinės skilties dalis, esanti užpakalyje priešpleiščio tarp momeninės pakaušio ir pentininės vagų — pleištu, cuneus.
* Pakaušinės skilties medialinis paviršius palaipsniui pereina į apatinį paviršių ir be aiškių ribų susilieja su apatiniu smilkininės skilties paviršiumi.
* Pakaušinės skilties dalis, esanti ant medialinio ir apatinio paviršių ribos žemiau pentininės vagos, vadinama medialiniu pakaušiniu smilkinio vingiu, gyrus occipitotemporalis medialis.
* Žemiau šio vingio prasideda šalutinė vaga, sulcus collateralis, kuri priekyje nusitęsia ant smilkininės skilties apatinio paviršiaus.
* Smilkininio paviršiaus dalis, esanti, tarp Amono rago vagos ir šalutinės vagos, vadinama Amono rago vingiu, gyrus parahippocampalis, kuris priekyje užlinksta į viršų ir užsibaigia kabliu, uncus.
* Tarp šalutinės vagos ir pakaušinės smilkinio vagos, sulcus occiptiotemporalis, yra lateralinis pakaušinis smilkinio vingis, gyrus occipitotemporalts lateralis.
* Pusrutulių apatinio paviršiaus priekinę dalį sudaro kaktinės skiltys.
* Šiame paviršiuje sagitaline kryptimi eina uoslinė vaga, sulcus olfactorius.
* Medialiau nuo šios vagos yra tiesusis vingis, gyrus rectus.
* Kaktinės skilties paviršius, esantis lateraliau uoslinės vagos, išvagotas nepastovių akiduobinių vagų, sulci orbitales, kurios atriboja bendravardžius vingius, gyri orbitales.
Uodžiamosios smegenys, rhinencephalon
* Uodžiamosios smegenys yra seniausia galinių smegenų dalis.
* Iš jų išsivystė apsiaustas.
* Žmogaus uodžiamosios smegenys yra menkai išsivysčiusios.
* Jose skiriama periferinė ir centrinė dalys.
* Periferinę uodžiamųjų smegenų dalį sudaro: uodžiamasis stormuo, uoslės laidas bei uoslinis trikampis ir priekinė akytoji medžiaga.
* Uodžiamasis stormuo, bulbus olfactorius, yra apie 1 cm ilgio, 3—4 mm pločio pilkosios medžiagos darinys, esantis kaktinės skilties apatiniame paviršiuje.
* Jis sudarytas iš nervinių ląstelių ir skaidulų, kurios čia išsidėsto penkiais sluoksniais.
* Ant mitralinių nervinių ląstelių užsibaigia aksonai bipolinių neuronų, esančių nosies uoslinės srities gleivinėje.
* Mitralinių neuronų aksonai išeina iš uodžiamojo stormens ir sudaro uoslės laidą, tractus olfactorius, kuris yra bendravardėje vagoje.
* Užpakalyje, lateraliau regimojo laido, uoslės laidas užsibaigia gumburėliu, kurio ventralinis paviršius vadinamas uosliniu trikampiu, trigonum olfactorium.
* Užpakalyje pastarojo yra nedidelis laukas su daug smulkių angučių, tai — priekinė akytoji medžiaga, substantia perforata anteriorr.
* Uosliniame trikampyje ir priekinėje akytojoje medžiagoje yra nervinių ląstelių, ant kurių pasibaigia mitralinių neuronų aksonai ir prasideda trečiųjų neuronų aksonai nueinantys į uodžiamųjų smegenų centrinę dalį.
* Uodžiamųjų smegenų centrinę dalį sudaro skliautinis vingis, Amono ragas ir dantytasis vingis.
* Skliautinis vingis, gyrus fornicatus. yra pusrutulio medialiniame paviršiuje ir žiedu apsupa smegenų kamieną.
* Jis susideda iš juostinio vingio, gyrus parahippocampalis, kuriuos jungia juostinio vingio sąsmauka, isthmus gyri cinguli.
* Amono ragas, hippocampus, yra šoninio skilvelio apatinio rago ertmėje.
* Dantytasis vingis, gurus dentatus, panašus į dantytą ploną plokštelę, kurios medialinis kraštas matomas Amono rago vagos gilumoje.
Žievės sandara ir svarbesniųjų funkcijų lokalizacija
* Pilkoji medžiaga, esanti apsiausto paviršiuje, vadinama žieve, cortex.
* Ji padengia vingių ir vagų paviršius.
* Jos plotas apie 6,22 m2.
* Žievę sudaro nervinės ląstelės, jų ataugos ir neurogllja.
* Joje priskaičiuojama iki 16—18 milijardų nervinių ląstelių.
* Žievės storis įvairiose vietose svyruoja nuo 2 iki 4 mm.
* Jos sandaros, architektonikos, tyrimai parodė, kad nervinių ląstelių išvaizda ir jų pasiskirstymas įvairiuose žievės sluoksniuose yra nevienodi.
* Vienarūšės nervinės ląstelės su savo ataugomis susitelkusios j atskirus sluoksnius.
* Sluoksnių skaičius įvairiose žievės dalyse yra skirtingas, jų gali būti nuo 1 iki 8.
* Dažniausiai pasitaiko 6 sluoksnių žievė, todėl šešiasluoksnis žievės tipas laikomas pagrindiniu.
* Žievės nervinių skaidulų sandaros, mieloarchitektonikos tyrimai parodė, kad jos yra taip pat dėsningai išsidėsčiusios ir atitinka nervinių ląstelių sluoksnius.
* Kiekvienas žievės sluoksnis atlieka skirtingą funkciją.
* Trečiajame, piramidiniame, ir ketvirtajame, vidiniame grūdėtajame, sluoksniuose užsibaigia aferentinės skaidulos iš smegenų kamieno ir gretimų žievės sričių.
* Trečiojo sluoksnio aksonai perduoda nervinius impulsus į antrąjį, išorinį grūdėtąjį ir pirmąjį, molekulinį, sluoksnius.
* Šių sluoksnių nervinių ląstelių ataugos nutįsta į žievės pirmojo sluoksnio vidų, į greta, toliau ar arčiau esančius vingius ir sudaro asociacinius laidus.
* Be trumpų aksonų, einančių į II ir I sluoksnius, žievės III sluoksnyje prasideda dar ir ilgos skaidulos, kurios nueina į priešingo pusrutulio atitinkamas sritis ir sudaro komisūrinius laidus.
* Žievės penktajame, gangliniame, sluoksnyje, sudarytame iš stambių piramidinių ląstelių, prasideda efereatinės skaidulos, einančios į smegenų, kamieną ir nugaros smegenis.
* Iš šeštojo, polimorfinio, sluoksnio, esančio tarp žievės ir baltosios medžiagos, prasideda eferentiniai laidai, einantys į ekstrapiramidinę sistemą ir tarpinių smegenų gumburą.
* Žievės sluoksnių neuronai, nors atlieka, skirtingus uždavinius, nėra izoliuoti vienas nuo kito, bet jungiasi. tarpusavyje ne tik su vienu vingiu, bet ir su kitais to paties ir net priešingo pusrutulio vingiais.
* Dėl gausių ir plačių nervinių ryšių žievės neuronai jungiasi į sudėtingus ansamblius ir sudaro morfologinį pagrindą funkcinėms sistemoms, kuriose vykstantys procesai nulemia mūsų psichinę veiklą.
* Žievės architektonikos ir mieloarchitektonikos tyrimais nustatyta, kad įvairios jos vietos yra skirtingos sandaros.
* Žievėje išskirti 52 laukai.
* Kiekvieno jų neuronai yra skirtingos, formos, nevienodas jų skaičius ir skaidulų išsidėstymo tvarka.
* Iš šių laukų, kurie turi savo pastovius numerius, sudarytos žievės architektonikos schemos.
* Kadangi žievės skirstymas į laukus paremtas jų vidine, mikroskopine, sandara, tai laukai nevisiškai atitinka apsiausto paviršiuje esančius vingius ir vagas.
* Klinikiniai ir elektrofiziologiniai tyrimai parodė, kad žievės funkcija įvairiose vietose skirtinga ir glaudžiai siejasi su morfologų aprašytais žievės laukais.
* Atrastasis ryšys tarp žievės morfologinės sandaros ir jos funkcijos davė pradžią moksliniams tyrimams apie funkcijų lokalizaciją žievėje.
* Žievėje galima išskirti pastovias zonas, kuriose užsibaigia aferentiniai laidai, nešantys informaciją iš atitinkamų receptorių.
* Kadangi šios zonos turi tiesioginius aferentinius ryšius su organais, o ateinantys impulsai tarsi ekrane pasiekia nustatytas pastovias vietas žievėje, jos yra dar vadinamos projekcinėmis zonomis, arba projekciniais laukais.
* Šios zonos I. Pavlovo buvo pavadintos analizatorių žieviniais centrais, nes jie, anot jo, priima ir diferencijuoja dirginimus, ateinančius čia iš išorinio pasaulio ir kūno vidaus, juos analizuoja ir sintezuoja.
* Žievėje yra šios projekcinės zonos, arba žieviniai analizatorių centrai.
1. Motorinė projekcinė zona
* Užima priekinio centrinio vingio ir pacentrinės skiltelės sritis.
* Motorinę zona vadinama todėl, kad iš penktojo sluoksnio piramidinių ląstelių prasideda piramidinės sistemos laidas, sujungiantis šią zoną su somatiniais smegenų kamieno ir nugaros smegenų branduoliais, o per juos - su viso kūno skersaruožiais raumenimis.
* Šis laidas yra vienintelis, tiesioginis eferentinis kelias, jungiantis žievę su periferija.
* Per šį laidą motorinė zona valdo visus valingus judesius.
* Tačiau priekinis centrinis vingis ir pacentrinė skiltelė yra ne vien tik valingus judesius tvarkantis centras.
* Ši sritis yra kartu ir žievinis judėjimo analizatoriaus centras, nes čia ateina proprioreceptoriniai jutimai iš kaulų, sąnarių, raumenų ir jų sausgyslių.
* Taigi ši zona atlieka dvejopą funkciją.
* Ji ir priima dirginimus iš judamojo aparato receptorių, ir kartu siunčia atsakomuosius; impulsus per somatinius branduolius į skersaruožius raumenis.
2. Bendro jutimo projekcinė zona
* yra užcentriniame vingyje.
* Į šią žievės sritį ateina impulsai iš odos ir gleivinės eksteroreceptorių.
* Ši zona yra žievinis bendrojo jutimo analizatoriaus centras, į kurį ateina temperatūros, skausmo, lietimo ir dalis propnoreceptorinių jutimų.
3. Regos projekcinė zona
* arba žievinis regos analizatoriaus centras.
* Yra pentininės vagos pakraščiuose.
* Čia sueina visi jutimai iš regos analizatoriaus receptorių — akių.
4. Klausos projekcinė zona
* yra viršutiniame smilkinio vingyje. „•
5. Uoslės ir skonio projekcinės zonos
o nėra tiksliai žinomos.
o Manoma, kad uoslės analizatoriaus žievinis centras yra Amono rago vingyje ir kablyje, o skonio — apatiniame kaktiniame vingyje, ties lateralinės vagos galu (operculum frontoparietale).
o Išvardytos projekcinės zonos yra vienintelės vietos, per kurias žievė turi tiesioginius ryšius su periferija ir gauna visą informaciją iš aplinkos ir kūno vidaus.
o Visos likusios vietos žievėje tiesioginių ryšių su aplinka neturi, ir jų veikla yra glaudžiai susijusi su projekcinių zonų funkcija.
o Žievės vietos, kurios atlieka funkcijas, artimas projekciniams centrams, vadinamos asociaciniais centrais.
o Jiems priklauso rašymo, motorinis kalbos, rašto ženklų pažinimo, kalbinių signalų klausomasis centras ir daugelis kitų.
o Visi šie centrai yra greta giminingų projekcinių zonų.
o Be šių centrų, apsiausto žievėje yra vietos, kurios tvarko vidaus organų darbą, ir žieviniai vegetaciniai centrai.
o Šios smegenų vietos priskiriamos limbinei sistemai.
o Šiai sistemai priklauso kompleksas darinių, į kurių sudėtį įeina juostinis ir Amono rago vingiai, migdolinis kūnas, uoslės laido trikampis ir skaidrioji pertvara.
o Visi šie dariniai sudaro vieningą funkcinę sistemą, valdančią vegetacines funkcijas, taip pat emocines reakcijas (pyktį, įniršį, siaubą, džiaugsmą ir kt.) į išorinius arba vidinius dirgiklius, susijusius su labai ryškiais vegetacinių funkcijų iškrypimais.
o Aukščiausias, žievinis, šios sistemos centras, kartais dar vadinamas visceraliniu centru, yra Amono rage ir juostiniame vingyje.
o Limbinės sistemos žievinė dalis gausiais ryšiais jungiasi su likusiais limbinės sistemos dariniais: tarpinių smegenų gumburu, pagumburiu bei tinkliniu dariniu
Pusrutulių pamato mazgai
* Pilkoji medžiaga yra susikaupusi ne tik pusrutulių paviršiuje, bet ir viduje, jų ventralinėje dalyje, arčiau smegenų pamato, kur sudaro pamato mazgus.
* Jie dar vadinami bazaliniais ganglijais, arba pilkaisiais branduoliais.
* Jiems priklauso dryžuotasis kūnas, užtvara ir migdolinis kūnas.
Dryžuotasis kūnas, corpus striatum:
* taip vadinamas todėl, kad pilkojoje medžiagoje yra baltų ruoželių, nuo kurių kūnas yra dryžuotas.
* Jį sudaro stambus pilkosios medžiagos telkinys, kuriame išskiriami du atskiri branduoliai: uodegotasis ir lęšinis.
* Uodegotasis branduolys, nucleus caudatus, yra lanko pavidalo pilkosios medžiagos darinys, iškiląja puse atsisukęs į momeninę skiltį, o įgaubtąja — į pamatą.
* Jo priekinis galas yra kaktinėje skiltyje, jis sustorėjęs, užlinkęs į apačią ir vadinamas uodegotojo branduolio galva, caput nuclei caudati.
* Vidurine dalis yra momeninėje skiltyje ir vadinama kūnu, corpus nuclei caudati.
* Uodegotojo branduolio užpakalinis galas palaipsniui plonėja, užlinksta į apačią ir užsibaigia smilkininės skilties baltojoje medžiagoje.
* Ši dalis vadinama uodegotojo branduolio uodega, cauda nuclei caudati
* Lęšinis branduolys, nucleus lentiformis, yra šiek tiek ventraliau ir lateratiau uodegotojo branduolio kūno.
* Jo medialinio paviršiaus priekinė dalis atsisukusi į uodegotojo branduolio galvos pusę, o užpakalinė dalis— į tarpinių smegenų gumburą.
* Medialinis paviršius nuo šių darinių atskirtas plonu baltosios medžiagos sluoksniu, vadinamu vidine kapsule, capsuta interna.
* Ventralinis lęšinio branduolio paviršius yra ties priekine akytąja medžiaga.
* Frontaliniuose ir horizontaliuose pjūviuose lęšinis branduolys yra pleišto formos, kurio viršūnė atsisukusi į medialinę pusę, o pamatas — į salos pusę.
* Pjūviuose nesunku įžiūrėti, kad šio branduolio lateraline dalis yra tamsesnė.
* Ji vadinama kiautu, putamen, o likusioji šviesesnė medialinė dalis — blyškiuoju kamuoliu, globus pallidus.
* Nežiūrint to, kad topografiškai kiautas yra lęšinio branduolio sudėtinė dalis, tačiau kilmės atžvilgiu, histologine sandara ir funkcija jis yra artimesnis uodegotajam branduoliui ir abu kartu vadinami striatum vardu.
* Tuo tarpu blyškusis kamuolys kilmės atžvilgiu yra senesnis ir išskiriamas į savarankišką darinį, vadinamą pallidum.
* Norint geriau užakcentuoti šių dalių filogenetinius, struktūrinius ir funkcinius skirtumus, dryžuotasis kūnas dar vadinamas striopalidarine sistema.
* Ši sistema įeina į sudėtį ekstrapiramidinės sistemos, turinčios svarbią reikšmę reguliuojant automatinius judesius ir skersaruožių raumenų tonusą
Užtvara, ciaustrum:
* tai plona pilkosios medžiagos plokštelė, esanti lateraliai lęšinio branduolio.
* Nuo pastarojo užtvarą skiria siauras baltos medžiagos ruoželis, išorinė kapsulė, capsuta extera.
* Nuo salos žievės užtvarą skiria plonas sluoksnis baltosios medžiagos, vadinamos kraštine kapsule, capsula extrema
Migdolinis kūnas, corpus amygdaloideum:
* yra pilkosios medžiagos sankaupa, esanti smilkininėje skiltyje.
* Morfologiškai jis yra tarsi užtvaros tąsa, o pagal funkciją migdolinis kūnas ir užtvara priskiriami limbinei sistemai.
Pusrutulių baltoji medžiaga
o Daugybė žievės neuronų, kurių priskaičiuojama daugiau kaip dešimt milijardų, įvairiausiomis ataugų kombinacijomis jungiasi tarpusavyje viename pusrutulyje, su atitinkamomis sritimis priešingos pusės pusrutulio, su smegenų kamieno ir nugaros smegenų branduoliais.
o Visos šios skaidulos sudaro pusrutulių baltąją medžiagą, kuri yra tarp žievės ir pamato mazgų.
o Horizontaliuose pjūviuose, padarytuose didžiosios smegenų jungties viršutinio paviršiaus aukštyje, pusrutulių viduje matomas didokas baltosios medžiagos laukas, centrum semiovale, susiliejantis su didžiosios, smegenų jungties medžiaga.
o Pjūvyje nesunku įžiūrėti, kad pastarosios priekinis ir užpakalinis galai išlinksta lanku ir sudaro žnyples.
o Priekinės didžiosios žnyplės, forceps major, pasibaigia kaktinėse skiltyse, o užpakalinės mažosios, forceps minor,— pakaušinėse skiltyse.
o Remiantis topografiniais požymiais ir funkcine paskirtimi, visas skaidulas, sudarančias baltąją medžiagą, galima suskirstyti į asociacines, komisūrines ir projekcines.
| 