Henrik Ibsen: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jo pjesės[[pjesė]]s dažnai buvo laikomos skandalingomis, nes Ibsenas nebijojo peržengti įprastų [[Viktorija (karalienė)|Viktorijos]] epochos moralės[[moralė]]s normų ir rašyti apie realų, o ne idealizuotą pasaulį.

Ibsenas vienas pirmųjų įtraukė į [[dramaturgija|dramaturgiją]] kritišką požiūrį į moralę ir išdrįso ja suabejoti. Daugelis kitų to laikotarpio kūrinių priešingai – pateikė priimtos moralės pavyzdžius ar smerkė už jos nesilaikymą; buvo tikimasi, kad kiekviena [[drama]] baigsis moralės normas atitinkančiomis išvadomis, [[gėris]] atneš [[laimė|laimę]], o amoralus elgesys – [[bausmė|bausmę]]. Ibsenas metė iššūkį šioms normoms ir nebijojo sugriauti žiūrovų [[iliuzija|iliuzijų]].

[[1850]] m. jis išleido pirmąją savo pjesę – „[[Katilina (pjesė)|Katilina]]“, tačiau ji nebuvo pastatyta. Pirmoji pastatyta jo pjesė, „[[Laidotuvių kalva]]“ (1850 m.) didelio dėmesio nesusilaukė.

Kelis metus Ibsenas dirbo teatre [[Bergenas|Bergene]]. Tuo metu jis neišleido nė vieno kūrinio, tačiau sukaupė daug praktinės patirties. [[1858]] m. jis grįžo į Oslą, kur tapo vietinio [[teatras|teatro]] kūrybos direktoriumi ir susituokė su [[Suzannah Ibsen|Siuzana Toreson]]. Šeima gyveno skurdžiai, ir [[1864]] m. Ibsenas išvyko į [[Sorentas|Sorentą]] [[Italija|Italijoje]].

[[1865]] m. išleista pjesė „[[Brandas]]“ susilaukė sėkmės, kaip ir [[1867]] m. pasirodęs žymiausias jo kūrinys – „[[Peras Giuntas]]“. Ne mažiau populiarūs, nors ir kontraversiški buvo ir jo vėlesni darbai, išpopuliarėję visoje [[Europa|Europoje]].

[[1868]] m. Ibsenas persikėlė į [[Dresdenas|Dresdeną]] [[Vokietija|Vokietijoje]], vėliau – į [[Miunchenas|Miuncheną]], kur [[1879]] m. išleido pjesę „[[Lėlių namai (pjesė)|Lėlių namai]]“, kurioje buvo negailestingai kritikuojamos nusistovėjusios [[tradicija|tradicijos]] ir moterų padėtis visuomenėje[[visuomenė]]je.