Autodafė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
S nerandu, iš kur tokie skaičiai |
||
Eilutė 1:
'''Autodafė''' ({{pt|Auto da fe}}, {{es|auto de fe, auto de la fe}} - „tikėjimo aktas“) - tikėjimo aktas, viešasis [[Inkvizicija|inkvizicijos]] sprendimo vykdymas, ypač paplitęs XV-XVI a. ir iš dalies vėliau [[Ispanija|Ispanijoje]], [[Portugalija|Portugalijoje]] ir ispanų kolonijose [[Amerika|Amerikoje]]. Nuteisti atgailauti ir taikytis su bažnyčia buvo vedami į bažnyčią basi su žaliomis žvakėmis rankose, geltonais rūbais (mantela) su įstrižu [[Kryžius|kryžiumi]]. Nesusitaikę su [[bažnyčia]] buvo atiduodami į pasaulietinės valdžios rankas, kuri juos gyvus arba pasmaugtus geležiniu antkakliu (garota) degino viešoje aikštėje.
Autodafė Ispanijoje iš pradžių buvo taikoma daugiausia krikštytiems maurams ir žydams, kurie slapta laikėsi savo senosios tikybos arba jos papročių. Ypač autodafė pagausėjo įkūrus nuolatinius inkvizicijos tribunolus [[Sevilija|Sevilijoje]] ([[1481]] m.), [[Toledas|Tolede]] ([[1486]] m.) ir kt., o [[Didysis inkvizitorius|didžiuoju inkvizitoriumi]] paskyrus [[Tomas de Torkemada|Torkemadą]]. 1481 - [[1498]] m. Torkemada apie 15 000 žmonių sutaikė su bažnyčia, o apie 2 000 buvo sudeginti ant laužo{{faktas}}. XVI a. Ispanijoje plintant [[reformacija]]i, karalių nurodymu vėl intensyviai pradėta taikyti autodafė. Po [[1781]] m. autodafė išnyko. [[1808]] m. [[gruodžio 4]] d. buvo panaikintas inkvizicijos tribunolas, tačiau valdant [[Burbonas|Burbonams]] [[1814]] m. vėl atgaivintas. Paskutinį kartą autodafė įvyko 1826 m. [[Valensija|Valensijoje]], kai po autodafė buvo sudegintas [[deizmas|deizmu]] kaltintas mokytojas Rappoll. Deginimas dėl įsitikinimų au autodafė kaip inkvizicijos priemone arba ir be inkvizicijos buvo naudojamas ir kituose kraštuose (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.).
[[Kategorija:Krikščionybės istorija]]
| |||