Petras Kalpokas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
ss |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 7:
[[1920]] m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. [[1921]] m. pradėjo dėstyti [[Justinas Vienožinskis|Justino Vienožinskio]] įsteigtuose piešimo kursuose. [[1922]] m. įsikūrusioje [[Kauno meno mokykla|Kauno meno mokykloje]] dėstė piešimą ir tapybos technologiją. [[1928]] m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. [[1929]] – [[1940]] m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. [[1930]] m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. [[1941]] – [[1945]] m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi.
Jo mokiniai: M. Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, I. Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Žymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ ([[1927]] m.), „Palangos
Kartu su sūnum P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų [[pašto ženklas|pašto ženklų]] atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1935 m. nutapė pano „Stumbrų medžioklė“ [[Kretinga|Kretingos]] banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems [[Kauno muzikinis teatras|Valstybės teatro]] spektakliams. [[1938]] m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“.
| |||