Užnemunė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 5:
Iki XIII a. čia gyveno [[baltai|baltų]] gentys: didesniojoje dalyje [[jotvingiai]] ([[dainaviai]] pietuose ir [[sūduviai]] centre), o šiauriniame pakraštyje – [[lietuviai]] ([[aukštaičiai]]). Kraštas iki XX a. vidurio dažnai vadintas Sūduva. XIV a. dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų labai sumažėjo gyventojų ir Užnemunė iš dalies tapo dykra. Po [[1422]] m. [[Melno taika|Melno taikos]] oficialiai buvo nustatyta siena tarp [[LDK]] ir kryžiuočių, iš esmės sutampanti su vakarine Užnemunės riba. XV a. pradžioje – XVIII a. pradžioje čia vyko vidaus kolonizacija, apgyvendinta daugiau žmonių. Užnemunė priklausė [[Žemaitijos seniūnija]]i ir [[Trakų vaiv]]adijos [[Kauno apskr|Kauno]] bei [[Trakų apskr|Trakų]] apskritims. XVII–XVIII a. dalis Užnemunės palei [[Prūsija|Prūsijos]] sieną maždaug tarp [[Nemunas|Nemuno]] ir [[Virbalis|Virbalio]] buvo vadinama Užigirio kraštu (dekanatu); čia smarkiai buvo kertamos girios, kūrėsi gyvenvietės, o Užnemunės vidurys tebebuvo rečiau apgyvendintas.
Po [[Žečpospolita|Žečpospolitos]] padalijimo [[1795]]–[[1807]] m. Užnemunė buvo viena [[Prūsijos karalystė]]s provincijų ([[Naujoji Rytų Prūsija]]), [[1807]]–[[1815]] m. priklausė [[Varšuvos kunig]]aikštystei, [[1815]]–[[1915]] m. [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystei]] ([[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sudėtyje). [[1816]]–[[1837]] m. buvo [[Augustavo vaiv]]adijoje, [[1837]]–[[1867]] m. [[Augustavo gub]]ernijoje, o [[1867]]–[[1915]] m. įėjo į [[Suvalkų gub]]erniją, dėl to XX a. 1-ojoje pusėje pradėta vadinti Suvalkija.
[[1808]]–[[1840]] m. Užnemunėje galiojo [[Napoleono kodeksas]], [[1808]] m. valstiečiai atleisti nuo [[baudžiava|baudžiavos]] (nesuteikiant žemės nuosavybės), įvestas [[Grigaliaus kalendorius]]. [[1864]] m. bežemiai valstiečiai gavo po 6 margus (3,54 ha) žemės, įvesta valstiečių vietos savivalda, sparčiau nei likusioje [[Lietuvoje]] plėtojosi prekyba ir verslas, kilo kultūra ir žemės ūkis, daugiau vaikų baigdavo mokslus (ir aukštuosius), ėmė formuotis iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija ([[Jonas Basanavičius]], [[Vincas Kudirka]] ir kt.). Visos šios sąlygos sudarė prielaidas XX a. pabaigoje Užnemunei tapti lietuvių tautinio judėjimo centru.
| |||