Širšuolas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Širšuolų šeimai vadovauja patelė – šeimos įkūrėja, motinėlė. Pavasarį atšilus orui motinėlė pradeda ieškoti tinkamos vietos lizdui, dažniausiai tuščiavidurio medžio kamieno. Kartais lizdas tvirtinamas prie seno medžio šakų, arbaįtaisomas uolos ar sienos plyšyje. Susiradusi jaukią vietą, patelė žandikauliaisžandais smulkina [[mediena|medieną]] ir gautą masę sumaišo su [[seilės|seilėmis]]. Iš šios masės statomas lizdo pagrindas, pradedamos lipdyti lizdo sienos ir akutės. Masė ore sukietėja ir pasidaro panaši į popierių. Dažniausiai širšuolų motinėlės kramto jaunų beržų šakelių žievę.

Prie akučių sienelių motinėlė pritvirtina [[Kiaušinėlis|kiaušinėlius]]. Po tam tikro laiko iš kiaušinėlių išsirita [[lerva|lervos]], kurios lipniais siūleliais prisitaiso prie vidinių akučių sienelių. Prieš pavirsdama į [[lėliukė|lėliukę]] lerva tris kartus [[nėrimasis|neriasi]] ir kiekvieną kartą vis padidėja. Po keturių savaičių dienos šviesą išvysta pirmosios darbininkės. Jos pradeda ieškoti maisto sau ir savo gentainiamsšeimos nariams. Motinėlė visą laiką praleidžia lizde. Darbininkės vis didina lizdą ir vasaros pabaigoje jį gali sudaryti iki 400 akučių. Vasaromis, kai gamtoje daugiau maisto, širšuolų patelės užauga labai didelės ir pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita patinai. Jie skiriasi nuo patelių darbininkių, neturi [[geluonis|geluonies]] ir ilgų ūseliųantenų. Sezono pabaigoje darbininkės pradeda statyti erdves akutes, kuriose vystosi būsimos motinėlės ir patinai. Lizdą palikusią jauną motinėlę apvaisina patinas ir ji pasislepia šiltoje vietoje iki pavasario. Darbininkės ir patinai žūva žiemos pradžioje.

Suaugę širšuolai maitinasi vien tik skystu maistu. Jie turi lakamuosius burnos organus ir geria [[nektaras|nektarą]] bei medžių [[sula|sulą]]. Labiausiai šie plėviasparniai mėgsta saldų maistą. Suaugę širšuolai minta [[liepa|liepų]] ir [[uosis|uosių]] sultimis, taip pat mėgsta pasistiprinti prinokusių [[vaisius|vaisių]] sultimis bei minkštimu. Jeigu besimaitinančiam širšuolui sutrukdoma, jis supyksta ir gelia.

Manoma, kad stambus kanopinis gyvūnas gali žūti, jeigu jam du tris kartus įgelia širšuolas. Žmonėms šie vabzdžiai gelia retai. Širšuolai puola tik tada, kai susierzina. Tačiau kartais mirštamažmogus miršta ir nuo vieno širšuolo įgėlimo, paprastai kai įgeltasis būna alergiškas širšuolų nuodams. Širšuolo [[nuodai]] veikia daugumos žinduolių [[kraujotakos sistema|kraujotakos sistemą]], jie smarkiai sumažina [[kraujospūdis|kraujo spaudimą]] ir sulėtina kraujo apytaką.