|
==Antarktidos atradimas==
Antarktidos atradimo be išlygų vienam tyrinėtojui priskirti negalima, tačiau mokslininkai paprastai apsiriboja trimis asmenimis, kurie AntarktidaAntarktidą pamatė panašiu laiku. Tai [[Fabianas fon Belingshauzenas]] (Fabian von Bellingshausen, rusiškoje tradicijoje dažnai vadinamas Fadejumi), Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas; [[Edvardas Bransfieldas]] (Edward Bransfield), britų laivyno kapitonas; [[Natanielis Palmeris]] (Nathaniel Palmer), amerikiečių banginių medžiotojas iš Stoningtono, Konektikuto.
Bransfieldas teigia matęs Antarktidą 1820 m. sausio 27 d., t.y. prieš tris dienas, kai žemę pamatė Palmeris. 1820 m. sausio 28 d. Fabianas fon Belingshauzenas ir Michailas Lazarevas dviem laivais pasiekė tašką, esantį per 20 mylių nuo Antarktidos žemyno ir matė ten ledo laukus.
===Belingshauzeno ekspedicija===
1819 m. laivais „Vostok“ ir „Mirnyj" buvo suorganizuota rusų antarktinė ekspedicija, kuriai vadovavo [[Michailas Lazarevas]], laivo “Mirnyj” kapitonas ir FadejusFadėjus Belingshauzenas, vadovavęs laivui “Vostok”. Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo legendinė Pietų Žemė, žemynas, kurio tiek metų ieškojo pasaulio jūrininkai. 1819 metų lapkričio mėnesį “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė [[Rio de Žaneiras|Rio de Žaneirą]]. Po to ekspedicija keliavo toliau. Pietuose rusų keliautojų laukė tas pats kaip ir Džeimso Kuko vadovaujamų laivų: apšalo lynai, o burės tapo panašios į metalo lakštus. 1820 metų sausio 28 dieną “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė 69°25’ pietų platumos. Virš laivų ratus suko daugybė poliarinių paukščių. Viskas rodė, kad netoliese yra žemė. Tą dieną Rusijos jūrų keliautojai pamatė Antarktidą. Dar porą kartų tą antarktinę vasarą laivai “Vostok” ir “Mirnyj” perkirto Pietų poliaratį ir stengėsi nuplaukti kiek galima toliau. Vasario 18 dieną jie beveik priplaukė prie “ledinio žemyno”. Vietos, kurią jie pasiekė, koordinatės – 69°06’ pietų platumos ir 15°52’ rytų ilgumos. Greta plytėjo Antarktidos žemyno krantas, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Princesės Regnhilės Krantu. Antarktinei vasarai pasibaigus laivai “Mirnyj” ir “Vostok” nuplaukė iš poliarinių vandenų į Australiją. Belingshauzenas ir Lazarevas neabejojo, kad didžiulė ledo storymė, kurią jie matė 1820 metų sausio 28 dieną, – tvirta žemė, tačiau tai reikėjo patvirtinti nenuginčijamais įrodymais. 1821 m. ekspedicija vėl buvo priartėjusi prie Antarktidos ir matė žemyno pakrantę.
==Išsilaipinimas==
|
