Povilas Matulionis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Povilas Matulionis''' ([[1860]] m. [[rugsėjo 5]] [[Kupiškis|Kupiškio]] miestelyje) d.- [[1932]] m. [[kovo 15]] d.) prieškario Lietuvos miškininkas, profesorius.

Baigęs gimnaziją, nuo [[1882]] m. keletą kartų vyko į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]] laikyti egzaminų į įvairius institutus, bet lėšų trūkumas neleido niekur įstoti, ir grįžęs eidavo guvernoriaus pareigas [[Vilnius|Vilniaus]], [[Vitebskas|Vitebsko]] ir Mogiliavo[[Mogiliovas|Mogiliovo]] gubernijose. Gimtinėje P. Matulionis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko etnografijos žinias. Vėliau Kupiškio klebonui Kozminui prikalbėjus Matulionį stoti į kunigų seminariją, P. Matulionis išvyko į [[Kaunas|Kauną]].

Į seminariją jį priėmė be egzaminų, nežiūrint į tai, kad jis, kaip realistas, nemokėjo [[lotynų kalba|lotynų kalbos]]. Bet seminarijoje išbuvo tik iki [[Kalėdos|Kalėdų]], besikankindamas sielos dualizmu: viena pusė jį vertė būti kunigu, kad likęs savo krašte galėtų žmonėms tarnauti, antra pusė – stūmė ieškoti aukštųjų gamtos mokslų, bet tada buvo mažiausiai garantijos likti savo krašte. Galų gale, atlikęs prieškalėdines rekolekcijas, niekam nieko nesakęs, atsisveikino su seminarija.

[[1885]] m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dviejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų. [[1889]] m. baigus institutą, jam buvo pasiūlyta likti ruoštis profesūrai, bet nuo to jis atsisakė, nes jį traukė noras pažinti miškus iš arčiau ir juose padirbėti. Jis buvo paskirtas Opočkos ([[Pskovas|Pskovo]] gub.) miškų urėdo pavaduotoju. [[1892]] m. P. Matulionis buvo paskirtas jaunesniuoju taksatoriumi. Pirmieji žingsniai šioje srityje buvo Holmo apskrityje, Pokrovskio girioje, turinčioje apie 20000 deš. ploto.

[[1894]] m. P. Matulioniui atsitiktinai pasisekė persikelti į [[Vilnius|Vilnių]]. Vilnius taip gerai jį paveikė, kad jis gegužės mėnesio[[Gegužės 7]] dienąd. Pskovo bažnyčioje susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių taksavo mišką [[Kuršėnai|Kuršėnuose]]. [[1898]] m. už darbštumą miškininkystėje pakeltas į vyresn. taksatorius ir buvo pakviestas tapti prof. Rudzkio asistentu.

Iki [[1906]] m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. VilniujeČia jam teko pasidarbuoti ir lietuvybės reikalais. [[1895]] m. jo pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija. [[1907]] m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji, dviklasė lietuviška mokykla. Taip pat jo rūpesčiu buvo atidaryta lietuviška skaitykla, prieglauda, mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kitos lietuviui būtinos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus Vilniuje pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes ''„turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“'' (V. Maknys). [[1902]] m., kada iš Lietuvos vardo buvo likęs tik „Severo – Zapadnyj kraj“, P. Matulionis išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse.

[[1905]] m., kilus [[revoliucija|revoliucijai]], P. Matulionis dalyvavo revoliuciniame komitete, kaip lietuvių delegatas. Didžiajame lietuvių seime, kaip aukštas rusų valdininkas, oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose.

[[1917]] m., kilus revoliucijai, P. Matulionis dalyvavo visose tarybose ir gynė lietuvių teises. Tais pačiais metais atsisakė tarnauti bolševikams ir [[1918]] m. [[lapkričio 22]] d. kartu su visa šeimyna sugrįžo į mylimą Vilnių.

Nepriklausomoje Lietuvoje P. Matulionis, valdžios kviestas, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. [[1918]] m. - [[1921]] m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, [[1919]] m. - [[1924]] m. P. Matulionis buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras. Dirbdamas P.Matulionis įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su [[Tadas Ivanauskas|T. Ivanausku]] steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio taip pat jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. P. Matulionis, pasitraukęs iš viceministro posto, iš Respublikos Prezidento [[Aleksandras Stulginskis|A. Stulginskio]] [[1924]] m. [[sausio 7d7]] d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus. „''Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“'' už šiuos P. Matulionio žodžius P. Dovydaitis jį yra vadinęs romantiku.

P. Matulionis už daugybę miškininkystės ir Lietuvių tautos švietimo ir pilietiškumo kūrimo darbų, P. Matulionis gavo daugybę apdovanojimų: [[1925]] m. suomių Miškų Mokslo Draugija išrinko jį savo garbės nariu; [[1927]] m. [[lapkričio 15d15]] d. [[Latvija|Latvijos Respublikos]] prezidentas apdovanojo jį „Trijų Žvaigždučių Ordinu“; [[1928]] m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo Didž. Lietuvos kunigaikščio Gedimino II-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Taip pat Ž. Ū. AkademijosLŽŪA studentija, reikšdama savo meilę ir prisirišimą, Povilą Matulionį išrinko garbės nariu: „Jaunosios Lietuvos“ korporacija ([[1924]] m.); studentų miškininkų dr-jadraugija „Šilas“ ; 2 šaulių būrys ([[1929]] m.) ir kitos. Iš rusų valdžios P. Matulionis buvo gavęs šiuos ordinus: „Šv. Onos II-ojo ir III-ojo laipsnio ordinus“; „Šv. Stanislovo II-ojo ir III-ojo laipsnio ordinus“; taip pat daugybę pagyrimų bei padėkos laiškų už sąžiningai ir sumaniai vestą miškininkystės darbą.

P. Matulionį jo gimtinėje kupiškėnai įamžino jo pradžios kelią, šiauliškiai Aleksandrijoje globoja vietą kur mokslininkas atsisveikino su pasauliu – ten šlama profesoriaus P. Matulionio [[ąžuolas|ąžuolų]] giraitė. Dotnuvos krašte P. Matulionį tarpukariu ketinta įamžinti paminklu, bet dėl lėšų stygiaus paminklas nebuvo pastatytas. [[1934]] m. pagrindinių Akademijos rūmų aktų salėje prigludo P. Matulionio bareljefas (skulpt. [[Vincas Grybas|V. Grybas]]), bet susprogdinus rūmus bareljefas buvo sunaikintas. Taip pat naująjį Akademijos parką prie miestelio vidurinės mokyklos ketinta pavadinti P. Matulionio garbei, bet oficialiai jis buvo pavadintas [[Komunizmas|Komunizmo]] vardu. P. Matulionio garbei Akademijos kunigas F. Kemėšis parinko Šv. Povilo titulą naujajai katalikų bažnyčiai, kurią [[1925]] m. pašventino [[Maironis]], - tuo išreikšta padėka pirmajam ŽŪALŽŪA rektoriui už rūpestį ir globą. Bet Šv. Povilo bažnyčia komunistų buvo susprogdinta.