Hugo Šojus: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:H. Šojaus paminklas prie H. Šojaus dvaro.jpg|thumb|220px|Paminklas Šilutėje, prie [[Šojaus dvaras|Šojaus dvaro]]]]
'''Hugo Šojus''' ({{de|Hugo Scheu}}) ([[1845]] m. [[balandžio 1]] d. [[Klaipėda|Klaipėdoje]] – [[1937]] m. [[liepos 25]] d.) – [[vokiečiai|vokiečių]] ir [[Šilutė|Šilutės]]
==Biografija==
Hugo Šojus gimė pirklio ir laivininko Arnoldo Karlo Scheu (1811-1886m.) ir Rosettes Ziegler, [[Klaipėda|Klaipėdos]] malūnininko dukters (1825-1848m.), šeimoje. 1862 metais Klaipėdoje baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą, 1862-1869m. praktikavosi įvairiuose Klaipėdos bei [[Šilutė|Šilutės]] apskrities [[dvaras|dvaruose]]. 1869-1870m. du semestrus studijavo [[Berlynas|Berlyno]] žemės ūkio institute.
1875 m. Hugo Šojus vedė tėvo draugo, laivininko ir pirklio Johanno Schultzo bei anglės Maria‘os Walton dukterį Mary Jane (1856-1848 m.). Iš šios santuokos dvarininkas susilaukė 3 vaikų. Jauniausias sūnus Arnoldas Hugo (1880-1916 m.) nepalikęs įpėdinių žuvo prie [[Verdenas|Verdeno]] [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metais. Duktė Ellen Mary Jane (1879-1959 m.) 1915 m. ištekėjusi už lenkų kilmės vokiečių inžinieriaus, fizikos profesoriaus Walterio Rogowskio (1881-1947 m.), išvyko gyventi į [[Achenas|Acheną]] ([[Vokietija]]). Apie jos palikuonius žinių nėra.
[[1913]] m. drauge su [[Aleksandras Kuršaitis|Aleksandru Kuršaičiu]] vokiečių ir lietuvių kalbomis išleido knygą „Žemaičių pasakos. Pasakos apie paukščius“. Kita H.Šojaus aistra buvo muziejininkystė. Jis turėjo sukaupęs įvairių etnografinių daiktų rinkinį, kurio pagrindu įkurtas Šilutės muziejus. H.Šojus aktyviai propagavo [[lietuvninkai|lietuvininkų]] rankdarbius, vežė juos į įvairias parodas, dovanojo juos draugams ir garbingiems svečiams.▼
Dr. H. Šojaus giminę pratęsė vyriausias jo sūnus Erichas Scheu (1876-1929 m.), 1909 m. vedęs šveicarę, viešbučio savininko dukterį Helene Hauser (1885-1975 m.). Jiems gimė trys sūnus: Werneris (1910- ? m.), Güntheris (1912-1998 m.) ir Hugo (1925-1944 m.). Šiuo metu Vokietijoje gyvena pirmųjų dviejų vaikai bei anūkai, H. Šojaus proanūkiai bei vėlesni palikuonys.
1873 m. uošvio lėšomis iš varžytinių įsigijęs [[Lėbartai|Lėbartų]] dvarą Hugo Šojus tapo dvarininku ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei [[Klaipėdos apskritis|Klaipėdos apskrities]] visuomeninį gyvenimą. 1881 m. tapo [[Dovilai|Dovilų]] valsčiaus viršaičiu, o 1884 m. buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurioje išdirbo beveik 35 metus. 1889 m. nusipirkęs Šilutės dvarą, Hugo Šojus 1892 m. buvo išrinktas į [[Šilutės apskritis|Šilutės apskrities]] valdybą, vėliau tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu.
Savo kultūrine ir visuomenine veikla Hugo Šojus nusipelnė ne tik dvaro, bet ir viso Šilutės miestelio gerovei. Daugelį savo žemės sklypų H.Šojus padovanojo miestui. Ant jam priklausiusio žemės dabar stovi Šilutės Pirmoji gimnazija (tuometinė Herderio gimnazija, įkurta 1918m.), Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (1926m.) , Šilutės gaisrinė (įsteigta 1897m.) ir kiti pastatai.
▲== Apdovanojimai, atminimas ==
▲
[[1922]] m. už visuomeninį darbą ir lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir papročių saugojimą Hugo Šojui suteiktas [[Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas|Karaliaučiaus universiteto]] garbės daktaro laipsnis. [[1931]] m. [[Šilutės pirmoji gimnazija|Šilutės Herderio realinėje gimnazijoje]] pritvirtintas bareljefas.
eilutė 20 ⟶ 24:
Pati gausiausia rankraščių grupė yra susijusi su vokiečių rašytoju [[Hermanas Zudermanas|Hermanu Zudermanu]]. H. Šojus ir H. Zudermanas susipažino [[1888]] m. [[Berlynas|Berlyne]] ir nuo to laiko juos siejo artima draugystė. Rankraštyne saugomi ne tik paties H.Zudermano, bet ir jo šeimos narių bei kitų giminaičių laiškai, skirti H. Šojui. Hugo Šojus mirė [[1937]] m. [[liepos 25]] d., būdamas 92 metų. Palaidotas dvaro kapinaitėse.
==Šilutės dvaras iki Hugo Šojaus==
Šilutės dvaro istorija prasidėjo 1772 m. Prūsijoje vykdant administracines reformas, kurių metu Klaipėdos valsčius buvo išskaidytas į mažesnius – Sendvario, Klemiškės, Priekulės, Tusnės ir Šilutės. Tuo pačius metu įkurtas ir Šilutės dvaras kaip valstybinis domenų dvaras, kuris turėjo valdyti ir administruoti išskaidytus mažesniuosius valsčius.
Nuo 1774 m. valstybinis dvaras pradėtas nuomoti, tikintis gauti didesnių ir papildomų pajamų. Nuomos konkursą laimėjęs asmuo tapdavo ne tik generaliniu dvaro nuomininku, bet ir valsčiaus valdytoju – amtmanu, ant jo pečių guldavo dvaro ir viso valsčiaus reikalai: mokesčių, duoklių apskaitų vedimas, laisvųjų valstiečių bei pavaldinių civilinių bylų kuravimas ir t.t.
Pirmuoju Šilutės dvaro amtmanu tapo Jakobas Miuleris, kurį 1774 m. pakeitė Gotfridas Šperberis. 1730 m. šias pareigas perėmė Frydrichas Kerneris. Ši giminė dvarą ir valsčių valdė 150 metų.
1752 m. Kernerio valdas perėmė jo anūkas Christofas Friedrichas Radke, 1761-1785 m. jį pakeitė brolis Evaldas Radke. Šios dinastijos valdymo metais dvaro žemės išsiplėtė nuo keliasdešimties iki kelių šimtų hektarų. Nuo 1785 m. dvarą valdė našlės Charlottes Radkes antrasis vyras Carlas Heinrichas Beyeras, kuris dvaro nuomą 1804 m. perdavė posūniui Franzui Wilhelmui Radkei, o šis Šilutės valstybinį dvarą už beveik 37 tūkstančius talerių įsigijo kaip visišką nuosavybę.
1808-1818 m. vykdant valstybinius pertvarkymus, pasikeitė ir Šilutės dvaro situacija. Iš Rusnės ir Šilutės valsčių buvo sudarytas Šilutės valsčius, kurio centras buvo pačioje Šilutėje. Apskritims valdyti pradėti skirti valstybės pareigūnai – apskrities viršininkai, pakeitę amtmanus. Valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, todėl juos buvo nuspręsta išparduoti. Pasikeitė ne tik dvaro padėtis, bet jis ir vadinti pradėtas kitaip – iš karališko arba valstybinio dvaro tapo kilminguoju (šis titulas liko iki XX a. 2-ojo dešimtmečio).
Septynmečio karo metu Šilutės dvaras rusų buvęs sudegintas ir vėl iš naujo atstatytas. 1819 m. naujasis dvaro šeimininkas Francas Vilhelmas Radkė pradėjo statyti naujus dvaro rūmus, išlikusius iki šių dienų, kiti pastatai buvo mediniai. Tuo laikotarpiu dvaras buvo vienas didžiausių visame regione. Didesnis buvo tik Tilžės apskričiai priklausęs Šilininkų dvaras. Paskutinysis Šilutės dvaro savininkas – Eduardas Radke -, dvarą paveldėjo dar būdamas nepilnametis. Būdamas silpnos sveikatos, neturėdamas patirties bei noro, dvaro ir ūkio reikalais nesirūpino. Dvaras pamažu skurdo, paskendo skolose, tad Eduardas Radke dvarą nusprendė parduoti.
1889 m. už beveik 540 tūkstančius markių senąjį Šilutės dvarą įsigijo Hugo Šojus. Jis sutvarkė dvarvietę, išplėtė rūmus, pastatė naujus mūrinius (išskyrus daržinę) pagalbinius bei ūkinius pastatus. Į pietus nuo rūmų pasodino parką, įrengė keturis tvenkinius, užveisė sodą.
==Dvaro likimas==
Po dvarininko H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą paveldėjo jo anūkas Werner Scheu. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui W. Šojus dvarą paliko ir su šeima pasitraukė į Vokietiją. Per karą dvaras smarkiai nukentėjo nuo jame kuri laiką stovėjusių sovietinės armijos dalinių, buvo nacionalizuotas ir paverstas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu.
1948 m. pagalbinį ūkį perėmė tarybinių ūkių ministerija ir jį pavedė Kretingos žemes ūkio mokyklai, kuri čia atidarė daržininkystės skyrių. Vėliau dvare veikė daržininkystės skyriaus ūkvedžių kursai, dvimetė Žemės ūkio mokykla. 1959-1985 m. Šilutės dvare buvo įsikūręs Žemės ūkio technikumas. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos poreikiams: rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai, berniukų ir mergaičių bendrabučiai. Arklidės buvo paverstos sporto ir aktų sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka.
==Architektūrinis dvaro ansamblis==
Dvaro rūmų ir pačios dvaro aplinkos architektūrinis ansamblis ne kartą kito. Pergyvenęs keletą gaisrų, jis buvo atstatinėjamas.
Šilutės dvaro rūmai - nesudėtingų formų vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas. Jam būdingi neryškūs stiliaus bruožai bei santūrus, Klaipėdos kraštui būdingas, dekoras.
Dabartiniai dvaro rūmai pastatyti 1819 m. Tai dviejų aukštų pastatas su gyvenama pastoge. Antrasis aukštas pristatytas H. Šojaus dvarininkavimo metu kaip ir rizalitas bei medinė veranda. Rūmų planas simetriškas, stačiakampis, su į gatvės pusę kiek iškišta vidurine dalimi, kurioje buvo vestibiulis su laiptais. Vienoje vestibiulio pusėje patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, kitoje – dviem eilėmis, pereinamos. Fasadą skaido mentės, tarp kurių išdėstyti aukšti stačiakampiai langai, pabrėžti palangių traukomis. Antrojo aukšto langų viršų ir palangių plokštumas puošia lipdiniai, pastogę juosia kuklus karnizas.
Pastaraisiais metais rūmai buvo restauruojami: įrengta pamatų horizontali hidroizoliacija, atlikti mažojo korpuso restauravimo ir pritaikymo darbai, restauruota ir sutvirtinta stogo medinė konstrukcija, stogas perklotas keraminėmis čerpėmis. Konservuota išlikusi polichrominė sieninė tapyba.
1997 m. gruodžio 31 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti Šilutės dvaras įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G115K). Kompleksui priklauso: rūmai, parkas, svirnas, kiaulidė, rūsys, du namai, tvartas, kluonas, siloso bokštas, sodininko namas. Prie dvaro 2001 metais šilutiškiai miesto mecenatui Hugo Šojui pastatė paminklą.
{{DEFAULTSORT:Šojus, Hugo}}
| |||