Ferdinandas Ruščicas: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Gyvenimas Vilniuje ==

1908-aisiais menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Apie tai liudija jo priėmimas į slaptą elitinę [[masonai|masonų]] ložę ir vilniečio advokato Tado Vrublevskio 1899 m. atgaivintą draugiją „Szubrawcy“.Anksčiau mėgęs kurti katalogų, žurnalų bei kitokių leidinių viršelius, Ruščicas, tik būdamas Vilniuje, atsiskleidė kaip puikus leidybinės grafikos žinovas. Svarbu tai, kad jis čia padėjo įsitvirtinti naujai leidinio sampratai, kuri atliepė Europoje „Arts & Crafts“ judėjimo išpopuliarintą taikomojo [[menas|meno]] estetiką. Ruščico sugalvotuose ir atliktuose leidybiniuose projektuose atsispindėjo moderni, amžių sandūrai būdinga „mažosios sintezės“ forma, t. y. visas apipavidalinimas - iliustracijos, nuotraukos, akcidentiniai piešiniai, šriftai, formatas, įrišimas ir kt. - sudarė subalansuotą leidinio meninį pavidalą.

Nelabai domėdamasis čia pat besiklostančia industrine kultūra, menininkas vis kreipė mintis į praeitį. Regėdamas „įgimtą Vilniaus grožį“, skatino ir kitus džiaugtis jo žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. Tuo tikslu 1912 m. jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. Savo pagarbą bei rūpinimąsi Vilniumi Ruščicas išreiškė apipavidalindamas albumą „Wilno z przed stu lat“.Kita veiklos sritis, kurioje Ruščicas pasireiškė kaip novatorius, buvo teatras. Vilniuje lenkų teatro gyvenimas, kaip ir visa muravjoviškos politikos nualinta kultūra, vos atgavus spaudą, atgijo gana greitai. Teatro repertuaras buvo įdomus, moderniškas, tačiau dailininkai dekoratoriai dažniausiai vadovavosi XIX a. įsigalėjusiais scenos apipavidalinimo principais. Pagrindinis jų darbas buvo parinkti tipines dekoracijas, atitinkančias pjesės veiksmą.1914 m. jis pakviečiamas į Varšuvą - naujai pastatytame lenkų teatre repetuojama J.Slovackio tragedija „Balladyna“. Premjera virto Ruščico, kaip scenografo, triumfu, spektaklio dekoracijos ir kostiumai svariai papildė lenkų scenografijos istoriją.