Graikų komedija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Eilutė 4:
== Senoji komedija ==
[[Vaizdas:NAMA Masque esclave.jpg|thumb|Kaukė, naudota komedijoje (II a. pr. Kr.)]]
Iš išorės [[komedija]] buvo pati ekstravagantiškiausia parodija, karikatūra, o iš esmės tai buvo pats kandžiausias plūdimas ir žmogaus šmeižimas. [[Satyra]] ir koneveikimas buvo nukreipti prieš visų nemėgstamus asmenis, kuriuos ne tik vadino tokiais [[epitetas|epitetais]] kaip bailys, kvailys ir sukčius, bet jie buvo reprezentuojami sakant ir darant viską, kas buvo niekinga, pavyzdžiui, vaizdavimas jo kenčiant absurdiškas situacijas ir [[pažeminimas|pažeminimą]]. Bet vien tik tai nebūtų sulaukę tokio komedijos pripažinimo ir pavergę tokius rafinuotus ir išsilavinusius [[pilietis|piliečius]] kaip [[graikai]]. Komikas dramaturgas, kuris galėjo gauti galimybę būti išklausytas Atėnuose, privalėjo iš tragedijos perimti visas jos geriausias savybes, tokiais kaip choro šokiai, aktorių kaukės, sceninės [[dekoracija|dekoracijos]] ir scenografija, ir visų svarbiausia – stilistiškai taisyklinga [[graikų kalba]], nes viso to iš dramaturgo reikalavo žiūrovai, lygiai kaip iš poeto lyriko ar oratoriaus. Tokiu būdu komedija tapo pripažinta dramos atšaka, pasižyminti puikiais gyvybingais dialogais bei poetiniu subtilumu chorinėse partijose.
 
Senoji komedija buvo politinio pobūdžio. Ji puldavo atskirus asmenis, garsius politinius veikėjus, rodydavo skirtingų luomų santykius, nagrinėdavo filosofijos, mokslo, meno, literatūros klausimus. Įžymiausias šios Senosios komedijos kūrėjas, kurį [[Friedrich Engels|F. Engelsas]] pavadino „komedijos tėvu", buvo [[Aristofanas]] (apie 445—385 m. pr. m. e.). Poetas nurodo, jog rašytojas turįs tarnauti savo tautai, jis turįs „daryti savo piliečius geresniais", pavyzdžiais rodyti jiems kelią į šaunumą: „Kas vaikams yra mokytojas, tas suaugusiems poetas". Aristofanas turėjo įtakos ir naujųjų laikų rašytojams: Rablė (XVI a.), Svifto ir Fildingo (XVII a.) kūryboje jaučiamas senojo dramaturgo poveikis.