Kazimieras Jaunius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Knutux (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Kazimieras Jaunius''' ([[1848]] m. [[gegužės 18]] d. Lembe, ([[Šilalės rajonas|Šilalės rraj.]]) – [[1908]] m. [[kovo 9]] d. [[Sankt Peterburgas|Peterburge]]) - teologas, [[lietuvių kalba|lietuvių kalbos]] tyrinėtojas.
 
[[1866]] – [[1869]] m. mokėsi klasikinėje Kauno gimnazijoje, kur buvo dėstomos [[lotynų kalba|lotynų]] ir [[graikų kalba|graikų]] kalbos. Gimnazijos nebaigė. [[1871]] – [[1875]] m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. [[ Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]] paskatintas pradėjo domėtis kalbos reikalais. [[1875]] m. įšventintas į kunigus išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs [[1879]] m. tapo pirmos klasės teologijos magistru ir buvo paskirtas [[Kauno Arkikatedra Bazilika|Kauno katedros]] vikaru. Nuo [[1880]] m. buvo Kunigų seminarijos lotynų ir lietuvių kalbų, katekizmo dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, [[Žemaitija|Žemaičių]] vyskupo sekretorius. [[1885]] – [[1886]] m. – lietuvių kalbos ir homiletikos (pamokslų sakymo teorijos) profesorius.
 
[[1892]] m. už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Kauno kunigų seminarijos atleistas. Vėliau, profesoriaudamas [[Kazanė|Kazanės]] ir Peterburgo Dvasinėse akademijose, tęsė lietuvių kalbos tyrinėjimus, bendravo su žymiausiais to meto kalbininkais. [[1895]] m. kurį laiką jis gyveno Kaune pas istoriką Konstantiną Gukovskį. Nuo [[1898]] m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. [[1908]] m. mirė skurde.
Palaidotas [[Kaunas|Kauno]] miesto kapinėse, vėliau palaikai perkelti į [[Petrašiūnų kapinės|Petrašiūnų kapines]]
 
K. Jaunius susistemino lietuvių kabos tarmes, aprašė priegaides, kūrė naujus gramatikos terminus, tyrė lietuvių kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Žymūs rusų kalbininkai F.Fortunatovas ir A.Šachmatovas išrūpino jam valdžios lėšomis apmokamą sekretorių - [[Kazimieras Būga|K.Būgą]], kuris nuo [[1906]] m. užrašinėjo K.Jauniaus tyrimus.
 
1908 m. K. Būga išleido Jauniaus įtakotus „Aistiškus studijus“, o [[1911]] m. – „Lietuvių kalbos gramatiką“, kurią [[1916]] m. išvertė į rusų kalbą. Tas vertimas iki šiol tebėra svarbus šaltinis, iš kurio užsieniečiai semiasi žinių apie lietuvių kalbą. Šioje gramatikoje įvesti nauji žodžiai - [[veiksmažodis]], [[dalyvis]]. Per K. Būgą, [[Jonas Jablonskis|J. Jablonskį]] bei kitus žymius kalbininkus K. Jauniaus kalbinė veikla turėjo ypatingą rekšmę literatūrinei lietuvių kalbos raidai.
 
[[kategorija:Kalbininkai]]