17:55, 5 birželio 2008 versija taisyti Anonimas (aptarimas \| indėlis) 1 090 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		22:04, 5 birželio 2008 versija taisyti anuliuoti Sevas (aptarimas \| indėlis) 3 263 keitimai SNėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: {{biograf-cleanup}}▼ {{Biografija \|pav=[[Image:Ruszczyc.jpg\|150px]] eilutė 6 ⟶ 5: \|m-data=[[1936]] m. lapkričio 30 d. \|m-vieta=}} '''Ferdinandas Ruščicas''' ~~gimė~~'' ~~1870~~g. ~~metų~~([[1870]] [[lapkričio 27]] d. (pagal senąjį kalendorių - [[gruodžio 10]] d.) [[Bohdanovas\|Bohdanove]], ~~Ošmianos~~[[Baltarusija\|Baltarusijoje]] ~~žemėje~~- ~~(dabartinė~~m. ~~Gudija~~[[1936]] m. [[lapkričio 30]] d.)''. [[1882]] – [[1890]] m. mokėsi klasikinėje Minsko Lietuvių gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Dvejus metus studijavo [[Peterburgo teisės fakultetas\|Peterburgo teisės fakultete]], vėliau ten pat penkerius metus mokėsi Menų akademijoje. F. Ruščicui vadovavo prof. [[Kuindži]]. [[1908]] m. dailininkas išvyko iš [[Krokuva\|Krokuvos]] į [[Vilnius\|Vilnių]] ir gyveno Vilniaus gatvėje, Tilto g. kampe, Lenskio namuose. F. Ruščicas aktyviai dalyvavo Vilniaus Seimo darbe, turinčiame apibrėžti Vilniaus krašto statusą Lenkijos atžvilgiu. Jis už besąlygišką Vilniaus krašto prijungimą. Piešė Vilniaus Seimo antspaudą, kuriame vaizduojamas šv. Kristoforas. == Gyvenimas == F.Ruščycas gimė Bohdanovo provincijoje, Baltrarusijoje. XX amžaius pradžioje jis ~~Dalyvavo~~dalyvavo akademinio ~~,,Alma~~„Alma Mater Vilnensis” leidinio kūrime, piešė jo viršelį. Nuo [[1919]] iki [[1926]] m., dirbdamas universiteto Menų fakulteto dekanu, F.Ruščicas išplėtė šio fakulteto veiklą, o ypač architektūros specialybę, kurią manė esant viena svarbesnių Vilniaus miesto poreikiams. [[1927]] m. dalyvavo Stebuklingojo Aušros Vartų Dievo motinos paveikslo atnaujinimo ir karūnavimo komiteto darbe. Tais pačiais metais tapytojas nupiešė karūnavimo afišą. [[1928]] m. už regioninę parodą Bernardinų vienuolyne apdovanojamas Auksiniu Nuopelno Kryžiumi. 1931 m. dalyvavo karalių kapų kriptos atidaryme Vilniaus Katedroje, šia proga dekoravo Katedros vidų.Lenkijos prezidentas suteikė Ferdinandui Ruščicui Vilniaus universiteto Garbės profesoriaus vardą. [[1934]] m. nuo [[spalio 28]] d. dėl sunkios ligos pasitraukė iš meninės, visuomeninės ir universiteto veiklos. [[1934]] m. persikėlė į [[Bogdanovas\|Bogdanovą]]. Ten [[1935]] m. įkūrė biblioteką, sutvarkė gausų šeimos archyvą ir savo paties kūrybos rinkinius. Paskutinysis svarbus jo darbas Bohdanove - Ruščicų giminės muziejaus steigimas. 1936 m. spalio 30 d. F. Ruščicas mirė, buvo palaidotas šeimos kapinėse Bohdanove~~.Jo asmenybė ir gyvenimas mus vilioja ir žavi dvasiniu turtingumu, netikėtais sprendimais ir poelgiais~~. Jo veikla ir kūryba kupina dvasinių vertybių, reikšmingų tautinės kultūros visumai. Ruščico kūryba vilniečių niekuomet nebuvo užmiršta - ilgus metus Lietuvos dailės muziejuje buvo eksponuojami dailininko paveikslai. Tačiau tik paskutinį dešimtmetį kartu su kylančia nauja Lietuvos dailės istorijos banga pradėta daugiau apie Ruščicą rašyti, o tokia išsami, visas menininko veiklos sritis aprėpianti paroda Vilniuje surengiama pirmą kartą. Prieš keletą dešimtmečių, vertinant XIX ir XX a. sandūros Vilniaus dailės gyvenimą, pirmiausia buvo minimas realizmas, tautinis romantizmas, pirmosios lietuvių dailės parodos, o šiandien jau diskutuojama apie Vilniaus multikultūrą bei naujos meninės orientacijos radimąsi, kuris įvardijamas tokiomis sąvokomis kaip neoromantizmas ar ankstyvasis modernizmas. Dabar į XX a. pradžios dailę žiūrima kiek kitaip, ji interpretuojama iš naujo. Matomi ne tik pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyviai. Atsigręžiama į menininkus rusus, žydus, baltarusius, lenkus, tarp kurių - ir vienas įdomiausių, Vilniuje beveik tris dešimtmečius dirbęs Ferdinandas Ruščicas. Ankstyvuosiuose Ruščico [[peizažas\|peizažuose]] dominavo stabili kompozicija, santūrus potėpis. Ruščico kūriniuose vaizdas neretai atsiveria tarsi žiūrint iš apačios. angus jo kūryboje taip pat patyrė metamorfozes - tik ankstyvoje jaunystėje Ruščicas tapė ramų, skaidrų dangų kaip foną kompozicijai. Veliau jo debesuotas dangus tampa labai svarbia nuotaika kuriančia peizažo dalimi, atveriančia nematerialią nuolat kintančio pasaulio pusę. Varšuvai savo tapybą Ruščicas pirma kartą pristatė 1899 m. Sulaukė didžiulio pasisekimo. Žiūrovams ir dailės kritikams nepaprasta įspūdį paliko „Žemė“. Aukštas dangus, nuklotas milžiniškų debesų, tamsus arimas ir vagą varantys jaučiai - šis kaimo vaizdas, nusakomas keliais žodžiais, netikėtai suskambo giliai slepiamu patriotiniu jausmu, meile gimtajai žemei. Publika žavėjosi ir tapybos virtuoziškumu, ir simboliniu turiniu. Paakintas pripažinimo, Ruščicas, praėjus metams, dalyvavo didžiulėje parodoje, skirtoje Krokuvos Jogailos universiteto 500 metų jubiliejui, ir vienbalsiai buvo išrinktas krokuviškės lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ nariu. Daugelį metų jis eksponavo savo kūrinius šios draugijos parodose Krokuvoje, Varšuvoje, Prahoje, [[Viena\|Vienoje]], [[Londonas\|Londone]].▼ ▲{{biograf-cleanup}} 1903-1904 metais Ruščicas kartu su kitais menininkais prisidėjo prie Varšuvos dailės mokyklos steigimo ir atidarymo. Šioje mokykloje jo, jau profesoriaus, studentu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, su kuriuo Ruščicas bendraus ir vėliau, gyvendamas Vilniuje. Iš tuo metu kūrusių lietuvių dailininkų Čiurlionį Ruščicas vertino labiausiai, vadino ji naujojo meno šaukliu.1907 m. mirus tapytojui [[Janas Stanislavskis\|Janui Stanislavskiui]], Ruščicas buvo pakviestas vadovauti Krokuvos dailės akademijos peizažo katedrai, tačiau, nusivylęs intrigų ir nesutarimų persmelkta akademijos atmosfera, greitai šių pareigų atsisakė▼ ▲Prieš keletą dešimtmečių, vertinant XIX ir XX a. sandūros Vilniaus dailės gyvenimą, pirmiausia buvo minimas realizmas, tautinis romantizmas, pirmosios lietuvių dailės parodos, o šiandien jau diskutuojama apie Vilniaus multikultūrą bei naujos meninės orientacijos radimąsi, kuris įvardijamas tokiomis sąvokomis kaip neoromantizmas ar ankstyvasis modernizmas. Dabar į XX a. pradžios dailę žiūrima kiek kitaip, ji interpretuojama iš naujo. Matomi ne tik pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyviai. Atsigręžiama į menininkus rusus, žydus, baltarusius, lenkus, tarp kurių - ir vienas įdomiausių, Vilniuje beveik tris dešimtmečius dirbęs Ferdinandas Ruščicas. Ankstyvuosiuose Ruščico [[peizažas\|peizažuose]] dominavo stabili kompozicija, santūrus potėpis. Ruščico kūriniuose vaizdas neretai atsiveria tarsi žiūrint iš apačios. angus jo kūryboje taip pat patyrė metamorfozes - tik ankstyvoje jaunystėje Ruščicas tapė ramų, skaidrų dangų kaip foną kompozicijai. Veliau jo debesuotas dangus tampa labai svarbia nuotaika kuriančia peizažo dalimi, atveriančia nematerialią nuolat kintančio pasaulio pusę. Varšuvai savo tapybą Ruščicas pirma kartą pristatė [[1899]] m. Sulaukė didžiulio pasisekimo. Žiūrovams ir dailės kritikams nepaprasta įspūdį paliko „Žemė“. Aukštas dangus, nuklotas milžiniškų debesų, tamsus arimas ir vagą varantys jaučiai - šis kaimo vaizdas, nusakomas keliais žodžiais, netikėtai suskambo giliai slepiamu patriotiniu jausmu, meile gimtajai žemei. Publika žavėjosi ir tapybos virtuoziškumu, ir simboliniu turiniu. Paakintas pripažinimo, Ruščicas, praėjus metams, dalyvavo didžiulėje parodoje, skirtoje Krokuvos Jogailos universiteto 500 metų jubiliejui, ir vienbalsiai buvo išrinktas krokuviškės lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ nariu. Daugelį metų jis eksponavo savo kūrinius šios draugijos parodose Krokuvoje, Varšuvoje, Prahoje, [[Viena\|Vienoje]], [[Londonas\|Londone]]. . ▲1903-1904 metais Ruščicas kartu su kitais menininkais prisidėjo prie Varšuvos dailės mokyklos steigimo ir atidarymo. Šioje mokykloje jo, jau profesoriaus, studentu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, su kuriuo Ruščicas bendraus ir vėliau, gyvendamas Vilniuje. Iš tuo metu kūrusių lietuvių dailininkų Čiurlionį Ruščicas vertino labiausiai, vadino ji naujojo meno šaukliu.1907 m. mirus tapytojui [[Janas Stanislavskis\|Janui Stanislavskiui]], Ruščicas buvo pakviestas vadovauti Krokuvos dailės akademijos peizažo katedrai, tačiau, nusivylęs intrigų ir nesutarimų persmelkta akademijos atmosfera, greitai šių pareigų atsisakė. == Gyvenimas Vilniuje ==

Ferdinandas Ruščicas: Skirtumas tarp puslapio versijų