Oro balionas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.60.62.20 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Andrius.v keitimas) |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 41:
[[uk:Аеростат]]
[[zh:气球]]
Oro balionų istorija
SKRAIDOME, SKLANDOME, NARDOME ORE NORĖDAMI KAŽKUR NUKELIAUTI, PAKILTI VIRŠ SAVO GALIMYBIŲ RIBOS. SKRENDAME TOLIAU, AUKŠČIAU, GREIČIAU ARBA LĖČIAU, KAD SUSPĖTUME GALVA PANIRTI Į DEBESIS. „SKRAIDANČIŲJŲ OBJEKTŲ" ŠIANDIEN VISA GALYBĖ:... KARŠTO ORO BALIONAI - TAI JUK PATI PRADŽIA?
Prancūzas Žozefas Mongolfje (Joseph Montgolfier) gimė 1740 m. Jis jautė didžiulę aistrą naujiesiems prietaisams, kurie tuo metu buvo labai madingi. Kartu su jaunesniuoju broliu Etjenu (Etienne Montgolfier) jie dažnai pasvajodavo apie tai, kaip Žmogus pakils į orą. Broliai netgi buvo sumanę į apvalkalą, prikimšti debesų, o šis būtų laikęs pintinę. Tačiau jie nežinojo, kaip tai įgyvendinti.
Kartą, Žozefas pastebėjo, jog marškiniai, kuriuos jis laike pakėlęs už apykakles virš židinio ugnies, išsipūtė, ir jam į galvą šovė geniali mintis. Jis papasakojo apie savo atradimą Etjenui ir broliai pradėjo galvoti, kokios formos galėtų būti balionas, kurį jie panaudos savo pirmiesiems bandymams.
Pradžiai jie pasisiuvo vieno kubinio metro šilkinį apvalkalą. Šildomas virš ugnies šilkinis balionas pakilo į trisdešimties metrų aukštį. Tai atsitiko 1782 m. lapkritį. Šią datą galima laikyti oreivystė pradžia.
1782 m. gruodžio 14 d. 3 m3 balionas pakyla virš Vidalono gamyklos Anone mieste (Annonay. Prancūzija). Kad išgautų šilumą broliai Mongolfje degino drėgnus šiaudus, sumaišytus su vilna ir popieriumi.
1783 m. balandžio 25 d. į 400 m aukštį pakyla 800 m3 balionas.
Pirmieji šilto oro baliono kūrėjai - broliai Žozefas ir Etjenas Mongolfje
Keistas daiktas danguje
Broliai dirbo paslapčiomis savo sode. Tačiau, kai bandymų balionai ėmė pakilti vis aukščiau ir aukščiau, išsigando, kad kaimynai nepamatytų jų atradimo ir...„nepasivogtų" idėjos. Taigi, jie nusprendė viešai pademonstruoti savo balioną pagrindinėje Anone aikštėje. Čia sukviesti garbūs asmenys turėjo paliudyti, jog šios idėjos pradininkai ir buvo Mongolfjė. 1783 m. birželio 4 d. trečiadienį, broliai surengė pasirodymą. Kordeljerų aikštėje, šiam pasirodymui jie pagamino 900 m3 balioną,: jam broliai panaudojo verpsto formos medvilnines atraižas, kurias prisiuvo prie popieriaus lakštų ir kilpelėmis sujungė vieną su kita. Audinį sutvirtino vertikaliais strypais. Po medvilniniu gaubtu pakabino krepšį šiaudams ir vilnai. Kai įkaitęs oras pakelė balioną, broliai nupjovė virves.
Oro balionas maždaug per 10 minučių pakilo į 1000 m aukštį. Žmonės, dalyvavę pakilime, galėjo paliudyti jo autentiškumą: surašytas protokolas, su kuriuo broliai Mongolfje kreipėsi į Paryžiaus Mokslo Akademiją, kad būtų oficialiai pripažinti pirmaisiais „skraidančio" aparato kūrėjais. Tai buvo oreivystes pradžia.
Po dešimties minučių, atvėsus apvalkale esančiam orui, balionas nusileido lauke ir užsidegė nuo pintinėje rusenančios ugnies. Netoliese dirbę valstiečiai išsigando iš dangaus nukritusio keisto daikto ir, deja, nepasistengė jo užgesinti. Pirmąjį šilto oro balioną visiškai sunaikino ugnis.
1783 m. birželio 4d.
Anone miesto
pagrindinėje aikštėje Mangolfjė viešai pademonstruoja savo balioną
Mokslo Akademija pasikvietė brolius padeamonstruoti savo išradimą: 1783 m. rugpjūtį Etjenas atvažiavo į Paryžių. Jis susipažino su keletu fizikų, susidomėjusių jo išradimu, o taip pat su Pilatru de Rozjė (Pilatre de Rozier). Pastarasis vėliau taps pirmuoju žmogumi, pakilusiu į dangų orlaiviu, kuris tuomet dar nebuvo vadinamas „montgolfiere" (brolių Mongolfjė vardu).
Pirmieji drąsuoliai: antis, gaidys ir avis
Maždaug tuo pat metu garsus prancūzų fizikas Žakas Aleksandras Šarlis (Jacques Alexandre Charles] pagamina balioną, pripildytą vandenilio dujų. Jis manė, kad 1783 m. birželio 4 d. broliai Mongolfjė panaudojo vandenilį savojo aerostato pristatymo publikai metu. Jis norėjo pasikelti balionu į orą ir atlikti fizikinius bandymus. Kartu su broliais Roberais (Robert) Šarlis pagamina 4 metrų skersmens balioną „Gaublį" (le Globe], kuris 1783 m. rugpjūčio 27 d. pakyla Marso Laukuose ir nusileidžia Gonesoje, Buržė šiaurėje. Tuomet dar nieks nežino, kad šis orlaivis bus vadinamas „charliere" - fiziko Šarlio vardu.
1783 metų rugsėjo 19 dieną pakyla pirmieji „oreiviai“ - antis, gaidys ir avis
Etjenas atlieka daugybę bandymų Paryžiuje, popierininko Revelono (Reveillon) soduose, kol apsisprendžia žengti dar vieną žingsnį - į orą pakelti žmogų.
Pilatras de Rozje pasisiūlo tapti keleiviu, tačiau skrydis laikomas pernelyg pavojingu, kadangi dar nežinoma, kaip aukščio pokyčiai veikia žmogaus ar kito gyvo sutvėrimo organizmą. Išradėjai nusprendžia į pirmą skrydį išleisti antį, gaidį ir avį.
Tai įvyko Versalyje 1783 m. rugsėjį. Pakilimą stebėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI-asis. Visi trys gyvuliai buvo suleisti į pintinę ir balionas pakilo. Po skrydžio, kuris truko 3 - 8 minutes, gyvuliai nusileido sveiki ir gyvi Vokresone (už 3 km); avis ramių ramiausiai rupšnojo šiaudus. Tiesa, gaidys sugrįžo šiek tiek apipešiotas, bet tik dėl to, kad pasimaišė aviai po kojomis...
Broliai Mongolfje įrodė, jog gyvi sutvėrimai, žinoma, išskyrus paukščius, gali be jokio pavojaus skraidyti.
Mongolfjė pralaužia ledus
1783 m. spalio 15 d., trečiadienį, Mongolfjė pripučia balioną ir Pilatras de Rozjė lipa į apskritą dėžę, kuri pritvirtinama baliono apačioje. Pilatras pakyla maždaug 25 metrus - tiek, kiek leidžia virvės. Penktadieni, spalio 17 d. tas pats eksperimentas pakartojamas. Parką užtvindo smalsuoliai, dauguma jų - iškiliausios Paryžiaus asmenybės. Tąkart balionas pakyla į 108 metrų aukštį. Vienintelis Liudvikas XVI-asis nepritarė tam, kad žmonės skraidytų. Karalius jautė atsakomybę už jų gyvybes. Tačiau po ilgų derybų valdovas galiausiai davė leidimą, bet pats dalyvauti atsisakė. Patys broliai Mongolfjė taip pat neskrido, nes buvo pažadėję tėvui, jog niekuomet neskris savo balionu (pastarasis nebuvo tikras, ar sūnų išradimas yra visiškai saugus]. Todėl skrydžiui pasirinktas Pilatras de Rozjė. Pusiausvyrai išlaikyti reikėjo dar vieno keleivio. Juo tapo markizas d'Arlandas (d'Ariandes). Keleivių pintinė buvo padalinta į tris dalis: abiejuose kraštuose - vietos keleiviams, viduryje - degiklis. Prireikus, keleiviai galėjo įmesti į ugnį šiaudų ir taip kontroliuoti skridimo aukštį. 1783 m. lapkričio 21 d. į orą pakilo pirmieji žmonės. Panašu, kad Pilatras labai gerai žinojo, kaip reikia valdyti balioną. Jis tiksliai jautė, kada reikia daugiau pašildyti, o kada orui leisti atvėsti. Markizas d'Arlandas buvo mažiau aktyvus, jam labiau rūpėjo pasigrožėti Paryžiumi iš paukščio skrydžio. Pilatras de Rozjė ir markizas d'Arlandas pakilo Etjeno Mongolfjė 2200 m3 tūrio oro balionu Miuetėje (Paryžius) ir nusileido Butėje (Kaj) už 10 km. Skrydis truko 25 minutes, balionas pakilo į 1000 metrų aukštį. Reikiamai šilumai palaikyti buvo deginami drėgni šiaudai, senos medžiagos atraižos ir sugedusi mėsa. Pirmasis žmogaus skrydis oro balionu pasisekė. Broliai Mongolfjė šventė pergalę.
Pasiekimai ir netektys
1783 m. gruodžio 1 d. profesorius Šarlis ir Roberas pakilo vandeniliu pripildytu balionu. Juos stebėjo 400 000 žiūrovų. Pakilę Paryžiuje, po dviejų valandų skrydžio nusileido Nesle La Valė. Šarlis išlaipino savo bendrakeleivį ir vėl pasikėlė į 3 000 metrų aukštį, Šarlio dujinis balionas buvo beveik tobulas: baliono apvalkalas dengtas laku, apvalkalą gaubė tinklas, krepšys pintas iš vytelių, buvo apendiksas dujoms pripildyti, vožtuvas, balastas ir inkaras. Krepšyje turėjo netgi barometrą ir meteorologinius instrumentus.
Pirmoji moteris, pakilusi oro balionu, buvo ponia Tibl (1784 m.).
1784 m. Lione, Dižone, Marselyje, Strasbūre ir kituose Europos miestuose atliekami bandomieji skrydžiai. Pirmasis „komercinis" skrydis įvyko Lione. Jo metu Žozefas Mongolfjė pakilo kartu su 7 keleiviais.
Aerostatų pilotams galvoje ėmė suktis nauja svajonė - perskristi Lamanšą. Keletą metų iš eilės atliekama daugybė skrydžių ir mokslinių bandymų, norint pagerinti oro baliono skridimo savybes. Pilatras pagamina šilto oro balioną, prie kurio pritvirtinamas dar ir kitas, mažesnis, vandenilio pripildytas balionas. Nepaklausęs Mongolfjė, kuriam tai atrodo per daug rizikinga, 1785 m. sausį Pilatras išskrenda iš Prancūzijos. Praėjus vos keletui minučių nuo pakilimo, degiklio liepsna pasiekia mažąjį balioną su vandeniliu, ir visas apvalkalas akimirksniu užsiliepsnoja. Pilatras žuvo nukritus balionui. Jis tapo ne tik pirmuoju žmogumi, pakilusiu į orą, bet ir pirmąja auka.
Garnereno parašiutas
Tą 1783 m. lapkričio dieną, kai Pilatras de Rozjė ir markizas d'Arlandas praskrido virš Paryžiaus, kelių dešimčių tūkstančių nustebusių paryžiečių minioje stovėjo ir jaunasis Andrė Žakas Garnerenas (Andre-Jacques Gamerin). Tuomet oro skrydžiams užgimusi aistra jo nebeapleido. Kartu su savo mokytoju fiziku, vandenilinio aerostato išradėju Žaku Šarliu jis daugybę kartų kilo i orą. 1796 m. pabaigoje ir 1797 m. pradžioje Paryžiuje Gamerenas pagamino vandenilinį aerostatą ir jį kelis kartus išbandė, pirmiausia, neatleisdamas virvės, o po to du kartus balionui leisdamas laisvai kilti. Per antrąjį skrydį jis pririšo prie savo šuns parašiutą ir išmetė gyvūną iš pintinės. Šuo laimingai pasiekė žemę. 1797 m. spalio 22 d. Garnerenas sukvietė Paryžiaus grietinėlę stebėti pirmąjį žmogaus šuolį su parašiutu. Prie baliono pririšo pintinę su parašiutu. Garnerenas įlipo į pintinę ir balionas pakilo į 200 sieksnių (400 metrų) aukštį. 17 val. 29 min. Garnerenas nupjovė jungiančias virves. Sutrikę žiūrovai stebėjo, kaip pintine vartėsi ore, ir jau nesitikėjo, kad Garnerenas išliks gyvas. Tačiau drąsuoliui buvo diagnozuotas paprasčiausias kaulo išnirimas, kurį jis patyrė trenkdamasis į žemę.
1783 lapkričio 21 dieną pirmieji oro balionu pakyla Piliatras de Rozjė ir markizas d'Arlandas
1799 m. spalio 12 d. su parašiutu iššoko pirmoji moteris. Tai - Žana Lebros (Jeanne Labrosse), Garnereno mokine, vėliau tapusi jo žmona. 1815 m. Garnereno dukterėčia Eliza pradėjo parašiutininkės karjerą: ji su parašiutu iššoko net 39 kartus. Per ketverius metus Garnerenas surengė daugybę mokamų pasirodymų savo žiūrovams - kilo oro balionu, šokinėjo parašiutu. 1823 m. rugpjūčio 23 d. Gamerenas mirė nuo traumos, kurią patyrė ruošdamas platformą pakilimui: Jį mirtinai sužalojo ant galvos užkritusi sija.
Vis aukščiau ir aukščiau
XIX amžiuje balionai tampa švenčių atributu: balionas skraidinamas Napoleono I karūnavimo dieną, likus dienai iki mūšio prie Romos. Tęsiami ir skrydžiai moksliniais tikslais. Oreiviai pakyla vis aukščiau ir aukščiau: 1802 m. birželį oro balionu pakyla Humboltas (Humboldt) ir Bomplanas [Bompland], kurie atlieka daugybę temperatūros ir barometrinio slėgio stebėjimų.
1836 m. anglų oreivis Grynas (Green) pirmą kartą nuskrenda 800 km atstumą - nuo Anglijos iki Naso kunigaikštystės. 1858 m. žurnalistas, karikatūristas, fotografas bei dailininkas Nadaras (Nadar) pakilęs balionu tiek, kiek leidžia virvės, padaro pirmąją fotografiją iš oro.
Nadaro užsakymu pagaminamas 6000 m3 oro balionas "Milžinas" (le Geant). Tikimasi, kad pagaminimo išlaidas padengs mokami skrydžiai. Pirmąjį kartą balionas pakyla 1863 m. spalio 9 dieną iš Marso Laukų ir nusileidžia prie Mo.
Spalio 18 dieną „Milžinas" išskrenda iš Paryžiaus kartu su devyniais keleiviais. Jis per 16 valandų nuskrenda 600 km ir nutupia Hanoveryje (Vokietija).
Oro „milžinas" skraidina keleivius Briuselyje, Amsterdame ir Lione, tačiau gautos pajamos išlaidas padengia tik labai maža dalimi. 1867 m. parodoje Henris Žifaras (Henri Giffard) pristato pirmąjį 5000 m3 balioną, keliamą garais. Jis susilaukia didelio pasisekimo, netgi pati imperatorienė pageidauja jį išbandyti. Panašūs balionai keturis dešimtmečius karaliauja parodose. Jie tampa klasikine parodų pramoga, leidžiančia dešimtims tūkstančių žmonių pirmą kartą patirti atsiplėšimo nuo žemės jausmą.
Vienintelė susisiekimo priemonė
Per Paryžiaus apsiaustį 1870 m. Nadaras pasiūlo savo paslaugas ir visą įranga priešo veiksmams stebėti. Balionai tampa vienintele susisiekimo priemone su Paryžiaus priemiesčiais. 1870 m. rugsėjo 23 d. -1871 m. sausio 28 d. iš Paryžiaus išskrenda 66 balionai. Jais pervežami 168 žmonės, 400 balandžių ir 11 tonų pašto [2 500 000 laiškų). Žymiausias keleivis - vidaus reikalų ministras Leonas Gambeta (Leon Gambetta), kuris 1870 m. spalio 7 dieną išskrenda „Armandu Barbesu" (L'Armand Barbės).
Ant populiarumo laurų
1878 m. vykusios parodos vinis - milžiniškas balionas, kurį Žifaras pastato Tiulri kieme. Tai - 36 metrų skersmens ir 55 metrų aukščio galiūnas, kurio tūris siekia 25 000 m3 gryno vandenilio. Balionas gali pakilti į 600 m aukštį, o 6 metrų skersmens pintinėje telpa 50 keleivių. 1878 m. liepos 10 d. - lapkričio 4 d. didžiuoju galiūnu pakyla 35 000 keleivių. Viskas vyksta sklandžiai, be jokių incidentų. To meto laikraščių straipsniuose reiškiamas susižavėjimas: Balionas! Kas nėra jo matęs. Iš bet kurio Paryžiaus kvartalo jį pastebėsi, jis praskrenda gatve, pakyla virš stogų, tas milžinas pasirodo visur — nuo Bastilijos iki pat Triumfo Arkos. Jis kaip šeimos narys: senas mokslininkas jį nuseka žvilgsniu, mama rodo savo vaikams, vyrai žmonoms {...).Milžiną visur pažįsta. („Pramonės Panteonas", 1878 m. rugsėjo 30 d.]. 1879 m. milžiną sunaikina uraganas.
Po neįtikėtino Žifaro žygdarbio balionai pasklinda po visą pasaulį. 1884 - 1899 m. jis demonstruoja balionus daugelyje miestų: Nicoje, Tiurene, Barselonoje, Buenos Airėse, Romoje, Kopenhagoje, Čikagoje, Meksike, Budapešte, Leipcige, Kaire, Ženevoje.
Per Paryžiaus apsiaustį 1870 metais Prancūzijos vidaus reikalų ministras Leonas Gambeta pasinaudojo balionu kaip susisiekimo priemone
XIX amžiaus pabaiga žymi tuo, jog į orą leidžiami balionai-zondai, kurie, pakilę labai aukštai, gali paimti oro mėginius. Ši mintis gimė dar XVIII amžiaus pabaigoje, tačiau įgyvendinti ją pavyko tik 1899 m. 1900 metais pradedami organizuoti įvairūs balionų konkursai (įveikti kuo didesnį atstumą per kaip galima trumpesnį laiką, kuo aukščiau pakilti ir tiksliau nusileisti).
Tačiau netrukus „lengvesniųjų už orą" (vandenilio, šilto oro bei helio balionų) populiarumas priblėsta.
Kai kurie ketvirtojo dešimtmečio įvykiai (Hindenburgo cepelino sprogimas) pakenkia dirižablių įvaizdžiui. Tampa aišku, jog ši oro transporto priemone neatsilaikys visu greičiu atūžiančiai naujajai bangai - „sunkesniesiems už orą", t.y. lėktuvams.
Keletas oro balionų gyvuoja dar iki 1 930 m. Šveicarijoje, Kni cirke po atviru dangumi, oro balionas pritaikomas akrobatų pasirodymuose.
Šiuolaikinis oro balionas
Nepaisant visko, moksliniai tyrimai tęsiami. Luisas Godaras (Louis Godard), pasitelkęs į pagalbą Koryje (Cornier) ir Žapy (Japy), ankstesnįjį degiklį pakeičia žibaliniu.
1931 m. gegužės 27 d. Augustas Pikaras (Auguste Piccard) tampa pirmuoju žmogumi, pakilusiu į stratosferą oro balionu. Tam jis panaudoja savo išradimą - pastovaus slėgio sferinę kapsulę.
1937 m. profesorius Pikaras ir Hėjus Kolinsas (Hey Cosyns) išbando propano degiklį.
Atsiradus naujoms medžiagoms balionų idėja atgimsta ir toliau tobulinama. Edas Jostas (Ed Yost) ir Donas Pikaras (Don Piccard) įkuria „Raven-lndustrie". Taip gimsta šiuolaikinis oro balionas, kuris, praėjus keleriems metams, pasiekia Europą toks, kokį mes šiandien ir pažįstame.
| |||