Pitagorininkai

Pitagoro (gyvenusio apie 570-500m. pr. Kr.) įsteigtoje mokykloje buvo sukurtas mokslas, kurio branduolį sudaro klausimas apie skaičiaus reikšmę. Mokyklos nariai gyveno Krotone (Pietų Italija) į vienuolių bendruomenę panašioje bendrijoje. Veikiausiai remdamiesi atradimu, kad muzikinės gamos intervalus galima kildinti iš virpančių stygų ilgių santykiių, pitagorininkai iškėlė mintį, kad visos tikrovės esmė yra skaičiai. Skaičiai sukuria kosmo tvarką apibrėždami ir apribodami tai, kas neapibrėžta (apeiron). Daiktai esą skaičių atvaizdai, jų esmės forma esąs matematinis pavidalas. Skaičių sekoje yra skirtumų : antai vienetas pranoksta kitus skaičius - jis yra jų pradas. Nelyginis skaičius laikomas ribotu ir tobulu, o lyginis - neribotu ir netobulu. Pitagorininkai taikė skaičių teoriją įvairiose srityse:

1. MATEMATIKOJE jie siekė sukurti sistemas ir pagrįsti jas aksiomomis. "Pitagoro teorema" veda į iracionalių skaičių atradimą.
2. Jie sukūrė KOSMO įvaizdį, pagal kurį tam tikrais intervaalais išsidėstę dangaus kūnai ratu sukasi apie nejudamą centrą.
3. ETIKOJE taip pat vyrauja harmonijos idėja; pitagorininkai netgi bandė tapatinti dorybes su tam tikrais skaičiais.

Nors pitagorininkų matematikos ir muzikos tyrinėjimai buvo moksliniai, vis dėlto ši mokykla yra religinio bei mistinio pobūdžio. Tai labai gerai matyti įsigilinus į pitagorininkų sielų persikūnijimo mokslą, į kūno ir sielo atskyrimo idėją: siela yra tikroji žmogaus esmė, kurią būtina išlaisvinti iš ją teršiančio kūno.