Sinhai revoliucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

16:01, 19 gegužės 2008 versija

Sinhai revoliucija (kin. 辛亥革命, pinyin: Xīnhài Gémìng) - revoliucija Kinijoje 1911-1912 m., pasibaigusi Čing dinastijos žlugimu ir Kinijos Respublikos įkūrimu. Revoliucijos pradžia laikomas Učango sukilimas 1911m. spalio 10d., pabaiga - imperatoriaus Pu-i abdikacija 1912m. vasario 12d. Revoliucija gavo savo pavadinimą nuo 1911 metų pavadinimo pagal tradicinį kinų kalendorių.

Čing armija pasiduoda revoliucionieriams

Juan Šikajus - Čing paskirtas ministras pirmininkas

Užuomazgos

Po pirmojo Opiumo karo Čing (mandžūrų) valdžia suprato, kokią didelę grėsmę Kinijai kelia stipresnes kariuomenes turinčios Vakarų valstybės. Buvo pradėta serija reformų, tačiau jos vyko vangiai, ką geriausiai įrodė skaudus Kinijos pralaimėjimas 1894-1895m. kare su Japonija. Po šio karo vis daugiau intelektualų skatino imtis ryžtingesnių reformų. 1898m. reformatoriams palankus imperatorius Guangsiu (Guangxu) pabandė įvesti keletą gan didelių pakeitimų, tačiau po 103 dienų šias reformas sustabdė imperatorienė Cisi (Cixi), tęsusi konservatyvią politiką.

Po 1900m. Boksininkų sukilimo tapo aišku, kad reformos būtinos. Cisi pradėjo pamažu įgyvendinti anksčiau siūlytas reformas. Tarp jų viena svarbiausių buvo 1905m. valstybinių egzaminų sistemos panaikinimas. Panaikinus šią sistemą, anksčiau postus pagal egzaminų rezultatus gaudavę intelektualai turėjo ieškotis kitų kelių patekti į valdžią.

1906m. rudenį paskelbtos konstitucinės reformos gairės. Šios reformos šalininkai ragino valdžią sudaryti ministrų kabinetą. Tačiau 1911m. gegužę sudaryto kabineto ministru pirmininku paskelbtas imperatoriškosios šeimos narys. Dauguma kabineto narių buvo mandžūrai, be to - taip pat priklausė imperatoriškajai giminei. Tai nuvylė konstitucinės monarchijos šalininkus, kurie tikėjosi kabinete matyti daugiau kinų chanių. Todėl jie taip pat prisijungė prie revoliucijos šalininkų.

Taip pat svarbi buvo kariuomenės reforma, įvykdyta po karo su Japonija. Kadangi buvo akivaizdu, kad senoji kariuomenės sistema paseno, Čing valdžia buvo pasirengusi įvesti 36 naujus dalinius, kurių kariai turėjo būti išugdyti naujose karinėse mokyklose. Kai kuriems daliniams vadovavo karininkai, mokslus baigę užsienyje. Iš 36 dalinių 6 priklausė Vakarų pavyzdžiu kurtai vadinamajai Beijang (Beiyang) armijai, kuriai vadovavo Juan Šikai.

Revoliucinės organizacijos

Pagrindinės revoliuciją rengusios grupės buvo Kinijos (Zhong) atgaivinimo draugija (興中會 Xīngzhōnghuì), Kinijos (Hua) atgaivinimo draugija (華興會 Huáxīnghuì), Krašto atkovojimo draugija (光復會 Guāngfùhuì), ir Kinijos (revoliucinis) aljansas (中國同盟會 Zhōngguó tóngméng huì). Šios ir kitos draugijos veikė skirtingose šalies vietose. Aljansas veikė visoje šalyje.

Pagrindiniai lyderiai: Sun Jatsenas, Huang Singas (Huang Xing), Song Dziaoženas (Song Jiaoren), Cai Juanpei (Cai Yuanpei), Džao Šengas (Zhao Sheng), Džang Binglinas (Zhang Binglin), Tao Čengdžangas (Tao Chengzhang). Tarp revoliucionierių buvo daug užsienyje besimokančių kinų.

Pagrindinis revoliucionierių tikslas buvo nuversti Čing, valdžią perduoti kinams chaniams ir įkurti respubliką. Ilgainiui nacionalistinis elementas revoliucijoje (kinai prieš mandžūrus) tapo vienu svarbiausių.

1895-1911m. Kinijos atgaivinimo draugija ir vėliau Revoliucinis aljansas organizavo dešimt sukilimų. Jie nepasiekė lauktų tikslų, tačiau padėjo pagrindus būsimai revoliucijai.

Učango sukilimas

1911m. gegužės 9d. Čing valdžia ėmėsi geležinkelių nacionalizavimo. Jų pareiškimas, kad bus perimtos dvi civilių pastatytos geležinkelio atkarpos, sukėlė keturių provincijų gyventojų protestus. Birželio 17d. Sičuane buvo įkurta Sičuano geležinkelio apsaugojimo draugija. Iki pat rugsėjo mėnesio vyko demonstracijos ir streikai. Rugsėjo 7d. draugija uždaryta, kilo masinės demonstracijos, kurias Sičuano gubernatorius įsakė numalšinti jėga (žuvo 30 civilių). Kitą dieną uždarytosios draugijos nariai drauge su kitų revoliucinių organizacijų atstovais bandė organizuoti sukilimą provincijos sostinėje, neramumai išplito už miesto ribų. Išsigandusi Čing valdžia įsakė naujiesiems reformuotos armijos daliniams persikelti į Sičuanį ir sustabdyti kylančią revoliuciją. Taigi dauguma Uhane buvusių dalinių buvo perkelti į Sičuaną, ir pačiame Uhane Čing apsauga liko silpna.

Rugsėjo 24d. dvi revoliucinės draugijos bei naujųjų armijos dalinių atstovai susitiko Učange (viename iš Uhaną sudarančių miestų) ir sudarė būsimojo sukilimo štabą. Štabas buvo Učange, o revoliucijai buvo ruošiamasi gretimame Hankou mieste. Buvo numatyta sukilimą pradėti spalio 6d., bet vėliau pradžia nukelta iki spalio 16d.

Spalio 9d. Hankou rusų rajone, beruošiant sprogmenis, vienas jų sprogo. Tirti incidento atvyko rusų policija. Sukilėliai spėjo pabėgti, tačiau policija rado sukilimo dokumentų. Įsakyta išieškoti miestą ir suimti revoliucionierius, todėl sukilimo vadai nusprendė paankstinti savo veiksmus. Čing valdžia spalio 10d. atrado štabo būstinę ir suėmė bei sušaudė kelis vadus. Sukilimas Učange prasidėjo tą patį rytą. Sukilėliams pavyko perimti valdžią mieste ir paskelbti karinės Kinijos Respublikos vyriausybės Hubėjuje sudarymą.

Spalio 12d. buvo užimtas Hanjangas, vėliau - Hankou. Taip revoliucionieriai perėmė valdžią visuose trijuose Uhano konglomerato miestuose.

Revoliucijos plitimas

Lapkričio 1d. Čing valdžia buvo priversta sudaryti ministrų kabinetą ir ministru pirmininku paskelbti Juan Šikajų, kurį revoliucionieriai laikė tinkamu kandidatu į Kinijos Respublikos prezidento postą. Taigi dabar konfrontavo revoliucionieriai ir Čing valdžia su jai atstovaujančiu ministru pirmininku Juan Šikai.

Revoliucinis aljansas vis labiau įsigalėjo šalyje. Per septynias savaites nepriklausomybę nuo Čing paskelbė penkiolika provincijų (Hunanas, Dziangsi, Šansi, Junnanas, Dziangsu, Džedziangas, Anhui, Fudzianas, Guangdongas, Šandongas ir kt.). Gruodžio 2d. revoliucionieriams pavyko užimti Nankino miestą. Hankou susirinkus revoliucijos vadams, sudaryta laikinoji vyriausybė, turėjusi veikti Nankine. Po kelių dienų buvo nuspręsta pakviesti į Kiniją grįžti užsienyje besislapsčiusį Sun Jatseną ir perduoti jam vadovavimą tolesniems politiniams veiksmams.

Gruodžio 25d. į Šanchajų atvyko Sun Jatsenas. Nors pats Sun Jatsenas prezidentu norėjo matyti Juan Šikajų, dauguma revoliucionierių palaikė jo paties kandidatūrą. Gruodžio 29d. provincijų asamblėjų delegatai išrinko Sun Jatseną laikinuoju prezidentu.

1912m. sausio 1d. Sun Jatsenas paskelbė Kinijos Respublikos įkūrimą ir pradėjo eiti laikinojo prezidento pareigas. Kovo 11d. sudaryta laikinoji konstitucija.

Imperijos pabaiga

Čing valdžios ministru pirmininku paskirtas Juan Šikai laviravo tarp Čing ir revoliucionierių vyriausybės. Sun Jatsenas pažadėjo Juan Šikajui, kad jei šis parems revoliucionierių iškeltą reikalavimą imperatoriui atsistatydinti, prezidento postas atiteks Juan Šikajui. Juan sutiko ir ėmė spausti imperatorių abdikacijai. Vasario 3d. imperatoriškoji šeima įgaliojo Juan Šikajų tartis su revoliucionieriais dėl abdikacijos.

Vasario 6d. Nankino valdžia pateikė imperatoriškajai šeimai tokias sąlygas:

Respublikos valdžia Čing imperatorių laikė ir laikys svetimšaliu monarchu.
Respublika kasmet imperatoriaus išlaidoms skirs 4 mln. juanių.
Imperatorius galės toliau gyventi rūmuose ("Uždraustajame mieste"), tačiau vėliau turės persikelti į vasaros rezidenciją.
Bus išsaugota imperatoriaus protėvių šventykla bei imperatoriškieji kapai.
Imperatoriaus Guangsiu kapu pasirūpins Respublika.
Uždraustajame mieste galės likti visi tarnautojai, išskyrus eunuchus.
Asmeninę imperatoriškosios šeimos nuosavybę saugos Respublika.
Imperatoriškosios pajėgos bus įjungtos į Respublikos sausumos pajėgas.

Vasario 12d. imperatorius Siuantongas (Pu-i) ir jo motina šias sąlygas priėmė. Buvo paskelbtas abdikacijos ediktas. Juan Šikajui paskelbta sudaryti laikinąją respublikos vyriausybę. Nuo šio momento Kinijos Respublika oficialiai pakeitė Čing dinastiją. Kovo 10d. Juan Šikajus pradėjo eiti laikinojo prezidento pareigas. Kinijos sostinė iš Nankino vėl perkelta į Pekiną.