Charles de Montesquieu: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: ne:शार्ल लुई मोन्टेस्क्ये |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
'''Šarlis Monteskjė''' (''Charles de Montesquieu''; g. [[1689]] m. [[sausio 18]] d. [[Bordo]] – mirė [[1755]] m. [[vasario 10]] d.) – prancūzų filosofas, rašytojas, teisininkas, geografinės sociologijos mokyklos pradininkas.
Jau prieš šimtus metų sugalvota kaip sukurti demokratiją, tačiau šiandien dauguma Lietuvos žmonių neturi net menkiausio supratimo kaip veikia demokratijos mechanizmas. Manoma, kad tik vienas valdovas, stebūkladarys, magas gali įvesti tvarką, padaryti visus laimingais ir turtingais. Čia pateikiame Šarlio de Monteskjė mintis, gal jos padės suvokti ko mes turime siekti.
Šarlis de Monteskjė (1689 – 1755 m.) mums svarbus tuo, kad plėtojo valdžių padalijimo koncepciją (kurios pradininkas buvo Dž. Lokas). Jo darbai turėjo didelės reikšmės vėlesnėms Vakarų valstybių Konstitucijoms.
Šarlis de Monteskjė priklausė kilmingai parlamento teisininkų šeimai, jo senelis buvo Bordo parlamento pirmininkas (paveldima vieta). Šarlis de Monteskjė studijavo Bordo universitete teisės mokslus, vėliau paveldėjo vietą parlamente ir taip pradėjo savo politinę veiklą. Svarbiausi Šarlio de Monteskjė darbai: “Persų laiškai” (1721 m.) – tai satyra apie tuo metu Prancūzijoje viešpatavusį absoliutizmą, “Apmąstymai apie romėnų didybės ir nuopolio priežastis” (1734 m.), “Apie įstatymų dvasią” (1748 m.).
Šarlis de Monteskjė siekė įrodyti, kad pasaulį valdo ne dievo valia ir ne likimas, o bet kurioje valstybėje egzistuojantys objektyvūs istoriniai vystymosi dėsningumai. Nuo jų priklauso tiek tautos dvasia, tiek ir valstybinio bei politinio gyvenimo normos. Pagrindinė politinės ir teisinės teorijos vertybė – laisvė, o jeigu tiksliau – politinė laisvė. Būtina politinės laisvės užtikrinimo sąlyga – teisingi įstatymai ir tinkama tvarka.
Įstatymus Šarlis de Monteskjė suvokia dvejopai. Iš vienos pusės įstatymai – tai nekintantys fizinio pasaulio įstatymai. Iš kitos pusės – protingų būtybių pasaulyje galioja ir kintantys pačių žmonių sukurti įstatymai. Kaip fizinio pasaulio būtybė, žmogus valdomas nekintančių prigimtinių įstatymų. Tuo pat metu Šarlis de Monteskjė teigia, kad, nors žmogus ir protinga būtybė, tačiau jį veikia įvairūs impulsai, kuriuos skatina ne protas, o aistros. Būtent todėl žmonės klysta, pažeisdami tiek prigimtinius, tiek pačių nustatytus kintančius įstatymus.
Prigimtinėje būklėje žmonės gyvena pagal prigimtinius įstatymus, prigimtiniai įstatymai skatina žmones siekti taikos, gyventi drauge ir t. t. Šarlis de Monteskjė nesutinka su Tomu Hobsu, esą žmonės iš prigimties yra agresyvūs ir trokšta valdyti vieni kitus. Priešingai, Šarlis de Monteskjė nuomone, prigimtinėje būklėje žmonės yra silpni ir bailūs. Todėl jie siekia taikos ir tarpusavio lygybės.
Tačiau, kai žmonės susijungia į visuomenę, silpnumo pojūtis išnyksta. Praradę silpnumą, žmonės praranda ir prigimtinėje būklėje buvusią lygybę, prasideda karai tiek tarp atskirų individų, tiek tarp tautų. Šie konfliktai skatina žmones sukurti tarpusavio santykius reguliuojančius įstatymus. Įstatymus kurti skatina: ginčai tarp atskirų individų ir ginčai tarp tautų.
Taip atsiranda tarptautinė teisė, reguliuojanti santykius tarp tautų ir politinė teisė, reguliuojanti individų tarpusavio santykius. Taip pat atsiranda civilinė teisė, piliečių santykius reguliuojantys įstatymai. Kadangi visuomenėje gyvenantiems žmonėms reikia įstatymų, iš to išplaukia valstybės būtinybė. Visuomenė negali egzistuoti be valdžios, kuri priklausytų vienam ar grupei asmenų.
Šarlis de Monteskjė įstatymą bendrąja prasme suvokia kaip žmogiškąjį protą, valdantį visus žmones. Tiek politiniai, tiek civiliniai įstatymai yra atskiri žmogiškojo proto pasireiškimo atvejai. Šarlis de Monteskjė akcentuoja, kad kiekvienos tautos įstatymai turi atitikti tos tautos charakterį, savybes. Tik ypatingais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai tautai (tai viena pagrindinių istorinės mokyklos minčių). Pozityviniai įstatymai turi atitikti prigimtinius įstatymus, valstybės valdymo formą, teritorijos dydį, dirvožemio sudėtį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą, klimatą, papročius, tradicijas ir pan.
Šarlis de Monteskjė išskiria tris valdymo formas: respubliką, monarchiją, despotiją. Respublikoje aukščiausia valdžia priklauso tautai. Kai valdo vienas ir pagal įstatymus – monarchija. Jei vieno asmens valdžios neriboja įstatymai, jis valdo savo valia – tai despotija.
Kalbėdamas apie demokratiją, Šarlis de Monteskjė pabrėžia, kad tauta valdo, nes gali balsuoti išreikšdama savo nuomonę. Pagrindiniai demokratijos įstatymai yra tie, kurie apibrėžia balso teisę. Tauta gali kontroliuoti kitų valdymą, bet pati valdyti negali. Būtent todėl demokratijos įstatymuose privalu numatyti pagrindinių valstybės pareigūnų rinkimų tvarką, jų veiklos kontrolės mechanizmą.
Vienas svarbiausių demokratijos įstatymų yra tas, pagal kurį įstatymų valdžia priklauso tik tautai. Valstybėje nuolatiniai yra tik tautos įstatymai, tačiau svarbūs ir laikini nutarimai. Tauta balsuodama visada valdyti negali, turi būti ir kitų valdytojų. Laikini nutarimai svarbūs todėl, kad jais galima patikrinti vienos ar kitos nuostatos tinkamumą prieš suteikiant jai įstatymo galią. Pvz., Senovės Romoje Senato nutarimas galiojo vienus metus. Jei po to jam pritardavo Tautos Susirinkimas, Senato nutarimui būdavo suteikiama įstatymo galia.
Pagrindiniai įstatymai yra tie, kurie teisę leisti įstatymus ir kontroliuoti jų vykdymą suteikia tautai. Šarlis de Monteskjė pažymi, kad kuo didesnė tautos dalis tai darys, tuo valstybė bus geresnė.
Monarchijos atveju bet kokių įstatymų šaltinis yra vienas – monarchas. Jis vienas valdyti negali, todėl tam pasitelkia bajorus. “Nėra bajorų, nėra monarchijos”, ir atvirkščiai. Jei valstybėje nėra bajorų, tai valstybė yra despotija. Despotijoje iš esmės jokių įstatymų nėra, juos pakeičia savivalė, despoto norai, valia, užgaidos. Tačiau despotas paprastai pats irgi nevaldo. Valdymą paveda vienam asmeniui – viziriui. O viziris turi tokias pat galias, kaip ir despotas (tai despotui labai patogu).
Politinė laisvė yra ne tai, kad gali daryti ką panorėjęs. Visuomenėje, kurioje yra įstatymai, politinė laisvė reiškia galimybę daryti tai, kas nedraudžiama. Jei vienas asmuo galėtų daryti tai, kas draudžiama, tai galėtų daryti ir kiti asmenys. O iš to seka, kad iš viso nebūtų politinės laisvės. Šarlis de Monteskjė nurodo, kad respublika taip pat nėra laisva valdymo forma. Politinė laisvė galima tik ribotose valstybėse, tačiau ribotos valstybės taip pat ne visada užtikrina politinę laisvę. Politinė laisvė užtikrinama tik tada, kai nėra piktnaudžiavimo valdžia. Siekiant užtikrinti piktnaudžiavimo valdžia nebuvimą, reikia, kad viena jėga priešintųsi kitai, atskirti valdžias, jas padalinti.
Šarlis de Monteskjė skiria tris valdžios rūšis: įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją, teisminę. Įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijos – leisti, atšaukti, keisti įstatymus. Vykdomoji valdžia vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios išleistus įstatymus, saugo taiką, skelbia karą, užtikrina piliečių ramybę, skiria pasiuntinius. Teisminė valdžia baudžia nusikaltėlius, sprendžia piliečių tarpusavio ginčus.
Jei valdžių įgalinimai būtų sukoncentruoti vienose rankose, nebūtų laisvės, nes kiltų grėsmė, kad arba monarchas, arba parlamentas leis tironiškus įstatymus ir juos vykdys. Nėra laisvės ir tada, jei teisminė valdžia nebus atskirta nuo kitų dviejų. Jei teisminė ir įstatymų leidžiamoji valdžia bus vienose rankose, piliečio laisvė ir gyvybė bus teisėjo nuožiūroje, pilietis bus visiškai priklausomas nuo teisėjo. Jei teisminė ir įstatymų vykdomoji valdžia bus vienose rankose, tai teisėjas turės priespaudos jėgą. Nėra laisvės ir tuomet, jei visos trys valdžios bus vienose rankose.
Šios priežastys paskatino Šarlis de Monteskjė kurti, tobulinti, ieškoti būdų, kaip padalinti valdžias. Šarlis de Monteskjė buvo įsitikinęs, kad įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautai, tačiau tai sunku realizuoti praktiškai, ypač didelėje valstybėje, kuomet tauta renkasi į susirinkimus. Įstatymų leidžiamąją valdžią pavedama vykdyti tautos atstovams, tauta turi valdyti per atstovus.
Įstatymų vykdomoji valdžia turi būti vieno rankose. Šarlis de Monteskjė sako, kad vykdomosios valdžios sprendimai turi būti greiti ir staigūs. Natūralu, kad taip spręsti gali vienas, o ne daugelis. Be to, vykdomoji valdžia turi turėti teisę sušaukti ir paleisti įstatymų leidžiamąją valdžią. Todėl, kad priešingu atveju kyla grėsmė įstatymų leidžiamajai valdžiai tapti nuolatine ir despotiška. Vykdomoji valdžia turi turėti teisę sustabdyti įstatymų leidžiamosios valdžios priimtų sprendimų vykdymą, priešingu atveju, įstatymų leidžiamoji valdžia taptų nekontroliuojama, despotiška.
Šarlio de Monteskjė požiūriu, įstatymų leidžiamoji valdžia įstatymų vykdomosios valdžios vykdymo nutraukti negali, nes įstatymų vykdomoji valdžia ir taip yra priklausoma nuo įstatymų. O kadangi jos veiksmai turi būti operatyvūs ir staigūs, įstatymų leidžiamoji valdžia kištis negali.
Tai nereiškia, kad įstatymų leidžiamoji valdžia neturi teisės tiesiogiai kontroliuoti įstatymų vykdomosios valdžios. Ji turi tik kontroliuoti ar įstatymų vykdomoji valdžia gerai vykdo įstatymus. Pati vykdomoji valdžia įstatymų leidyboje dalyvauti negali. Šis Šarlio de Monteskjė dviejų valdžių tarpusavio santykis labai panašus į tai, kaip jis suprantamas šiuo metu.
Šarlis de Monteskjė sako, kad teisminė valdžia nuolat veikiančiai įstaigai priklausyti negali. Teisminę valdžią, Šarlio de Monteskjė požiūriu, turi vykdyti įstatymų nustatyta tvarka išrinkti asmenys. Teisminė valdžia turi būti sudaroma tik (ad hoc) esant reikalui. Priešingu atveju, jei teisminė valdžia priklausytų nuolat veikiančiai įstaigai, būtų bijomasi ne įstatymų, o teisėjo. Šarlis de Monteskjė kategoriškas – teismų sprendimai turi būti pagrįsti įstatymais: „teisėjas yra tik įstatymo burna“. Priešingu atveju, jei teisėjo sprendimai būtų pagrįsti ne įstatymais, o teisėjo nuomone, būtų gyvenama tokioje valstybėje, kurioje nėra aiškios teisės, laisvės ir pareigos.
| |||