Sergejus Rachmaninovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Sergejus Rachmaninovas''' ({{ru|Сергей Васильевич Рахманинов}}) ([[1873]] - [[1943]] m.) - rusų kompozitorius, pianistas ir dirigentas.

Sergejus Rachmaninovas gimė [[1873]] m. [[balandžio 1]] d. Semionove [[Nižnij Novgorodo gubernija|Novgorodo gubernijoje]]. Būdamas keturių metų mokėsi groti [[Fortepijonas|fortepijonu]], o devynių įstojo į [[Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija|Sankt Peterburgo konservatorijos]] fortepijono klasę. [[1888]] m. mokslus tęsė [[Maskvos valstybinė P. Čaikovskio konservatorija|Maskvos konservatorijoje]]. Vaikystės metus S. Rachmaninovas praleido privačiame [[Maskva|Maskvos]] pensione pas muzikos profesorių [[Nikolajus Zverevas|Nikolajų Zverevą]]. Čia trylikametis S. Rachmaninovas buvo pristatytas [[Piotras Čaikovskis|P. Čaikovskiui]], kuris padarė didelę įtaką tolimesnėje S. Rachmaninovo kūrybai. [[1892]] m. aukso medaliu baigė Maskvos konservatorijos [[Aleksandras ZilotiZilotis|A. ZilotiZilotčio]] fortepijono ir [[Sergejus TanevasTanejevas|S. TanevoTanejevo]] kompozitoriaus klases. Tuo metu pasirodė pirmieji S. Rachmaninovo kūriniai: pirmoji opera „Aleko“ (diplominis darbas pagal [[Aleksandras Puškinas|A. Puškino]] poemą „Čigonai“), „Koncertas Nr. 1“ fortepijonui, eilė romansų, dainų, tame tarpe, – „Pjesės–fantazijos Op. 3“, kuris vėliau tapo žinomiausiu ir mėgstamiausiu S. Rachmaninovo kūriniu. [[1893]] m. pradėjo dirbti fortepijono dėstytoju Maskvos Marijos<ref>[http://www.vitart.ru/history-russia-pages/ref-uchregdeniya-imperatrisi-marii.html Imperatorienės Marijos Aleksandrovos vardo moterų gimnazijos]</ref> moterų gimnazijoje ({{ru|Московское Мариинское епархиальное женское гимназия}}), o nuo [[1897]] m. privačioje S. Mamontovo ({{ru|Савва Иванович Мамонтов}}) operoje – dirigentu.

S. Rachmaninovas anksti tapo žinomu kompozitoriumi, pianistu ir dirigentu. Bet sėkmingą jo karjerą nutraukė „Simfonijos Nr. 1“ premjera, kuri žlugo dėl nekokybiško atlikimo ir novatoriškos muzikos, kuri lenkė to meto laiką. Šis įvykis iššaukė nervinę ligą ir kelis metus S. Rachmaninovas negalėjo kurti. Tik patyrusio psichiatro [[Nikolajus DaliDalis|Nikolajaus DaliDalio]] dėka pavyko įveikti krizę. [[1901]] m. S. Rachmaninovas baigė „Koncertą Nr. 2“ fortepijonui, kas reiškė krizės pabaigą, bei perėjimą į brandžios kūrybos pradžią. Greitai jis gavo dirigento vietą Maskvos [[Didysis teatras|Didžiajame teatre]]. Po dviejų sezonų [[1906]] m. išvyko į [[Italija|Italiją]], o paskui tris metus praleido [[Drezdenas|Drezdene]]. [[1909]] m. kaip pianistas ir dirigentas S. Rachmaninovas gastroliavo po [[JAV]] ir [[Kanada|Kanadą]]. [[1910]]–11 m. S. Rachmaninovas grojo [[Anglija|Anglijoje]] ir [[Vokietija|Vokietijoje]]. Nuo to laiko jis daug koncertavo užsienyje ir Rusijoje.