Prancūzijos konstitucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prancūzija šeštame dešimtmetyje sunkiai sugebėjo išlaikyti savo kolonijines valdas. Po pralaimėjimų Indokinijoje, 1958 m. kilo maištas ir Alžyre, kuris buvo laikomas pačios metropolijos dalimi. Situacija darėsi įtempta. Parlamentas nusprendė pasitelkti generolą Š. De Golį, pasižymėjusį Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo judėjimo lyderį. Konstitucija, kaip ir buvo skelbiama, priimta specialiai de Goliui.

 

 

== [[Įstatymų leidžiamoji valdžia]] ==

Dvejų rūmų parlamentas – Nacionalinis susirinkimas ir Senatas. Parlamentui skiriamas šalutinis vaidmuo: jam nustatyta palyginti neplati kompetencija leisti įstatymus mokesčių, piliečių teisių ir laisvių, valstybės aparato struktūros ir organizacijos, civilinės, baudžiamosios ir darbo teisės klausimais. Kiti dalykai reguliuojami vyriausybės dekretais. Be to, parlamentas gali jai deleguoti teisę leisti aktus ir savo kompetencijos klausimais.

Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Nacionalinis susirinkimas renkamas visuotiniais (nuo 1974 m. sulaukus 18 m.) tiesioginiais rinkimais dviejų turų sistema 5 metams. Senatas renkamas netiesioginiais rinkikų kolegijų departamentuose rinkimais devyneriems metams, kas treji metai atnaujinant vienu trečdaliu.

 

== [[Vykdomoji valdžia]] ==

Priimta referendumu 1958 m. rugsėjo 28 d., įsigaliojo 1958 m. spalio 4 d. Pataisos: 1962 m. – taisytos nuostatos dėl prezidento rinkimų; 1992 m. – Konstitucija derinama su [[Mastrichto sutartis|Mastrichto sutartimi]]; 1993 m. – sugriežtintos nuostatos dėl imigracijos; 1996 m. – Konstitucija derinama su [[Amsterdamo sutartis|Amsterdamo sutartimi]]; 2000 m. – Konstitucija derinama su [[Nicos sutartis|Nicos sutartimi]], taip pat sutrumpinta prezidento kadencija nuo septynerių iki penkerių metų.

 

 

 

[[de:Verfassung der Fünften Französischen Republik]]