Djausas

Djausas (sanskrite — „spindintis, dienos dangus“, „diena“) — induizmo mitologijoje dangaus dievas, įasmeninantis dausas (plg. lietuvišką reikšmę).

„Rigvedoje“ nėra atskiro himno, kuris būtų paskirtas tik Djausui, bet yra šeši himnai, kuriuose Djausas minimas kartu su Prithivi (žeme). Dažniausiai Djausas veikia kartu su Prithivi. Jie sudaro pirmapradę santuokinių porą, kurioje Djausas — tėvas ir dangus, o Prithivi — motina ir žemė. Kadaise jie buvo susilieję viename asmenyje ir tik vėliau atsiskyrė ir sustiprėjo (pagal Varunos dėsnį). Šį kosmologinį aktą, reiškiantį Visatos ir erdvės sukūrimą, atliko Indra, Varuna ir kai kurie kiti dievai. Lietus, kurį lieja Djausas ant žemės, kai kada vadinamas medumi arba taukais, — tai Djauso sėkla, iš kurios gimsta nauja, iš dalies ir dievai.

Djauso vaikais vadinami Ušasė, Ašvinai, Agnis, Surja, Pardžanja, aditjos, marutos, angirasai. Tėvystė — tai tikriausiai vienintelis Djauso bruožas; bet yra ir zoomorfiniai Djauso atvaizdai, kuriuose pabrėžiamas seksualinis motyvas — jaučių sėklintojas („Rigveda“ I 160, 3; V 36, 5; 58, 6) arba eržilas (X 68, 11).

Djausas ir Prithivi laikomi dviejais pasauliais, gyvybinės energijos šaltiniais. Meldžiantys jam susilaukia vaikų. Dangus ir žemė, visažiniai ir geraširdžiai, šlaksto žmones medumi, daugina maistą, atneša laimikius, turtus, sėkmę. Atsakant į klausimą, kas pirma atsirado — dangus ar žemė, „Šapatha-brahmanas“ pirmenybę teikia žemei. Tėvo-dangaus ir motinos-žemės, gimdančių viską Visatoje, įvaizdžiai turi daugybę tipologinių paralelių visur ir yra atsiradę proto-indoeuropietiškame periode. Djauso-tėvo (Djaus-pitar) vardas turi tikslius atitikmenis (senovės graikų Dzeusas pater, lotynų Jupiteris, Diespiteris, umbrų Jupater).