Dešimtinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Dešimtinė''' – religinis [[judaizmas|judaistų]] ir [[krikščionybė|krikščionių]] [[mokesčiai|mokestis]], sudarantis 1/10 tikinčiojo pajamų.

 

 

Dešimtinę nurodyta mokėti krikščioniškoje [[Biblija|Biblijoje]] ir judaistų [[Skaičių knyga|Skaičių knygoje]] (18,24-28). Šis mokestis buvo plačiai praktikuojamas [[viduramžiai]]s. Dalis surinkto mokesčio ėjo bažnyčios savininko išlaikymui, o dalis kunigui, kuris dirbo toje bažnyčioje. Taip pat dalį pajamų bažnyčios savininkas gaudavo ir už kitus [[liturgija|liturginius]] patarnavimus. Biblijoje [[Dievas]] yra visko, ką turime ir kuo naudojamės (Ps. 24,1; Agg. 2,9; Ps. 50,10-12), savininkas, todėl geri tikintieji Dievui skolingi 1/7 laiko (Įė. 20,8-11), dešimtą dalį pajamų (Kpł. 27,30-32; Rdz. 14,18-20; 28,20-22; Hiob 34,33; Malach. 3,8-12), kitas dovanas ir paaukojimus (Pwt. 16,16.17). Pats [[Jėzus Kristus]] patvirtino dešimtinės aktualumą (Mat. 23,23) savo misijoje (Mat. 6,31-34).

 

 

Krikščioniškoje Europoje dešimtinė buvo įvedama palaipsniui ir įvesta ne anksčiau, kaip nuo XII a. antros pusės. Mokėti dešimtinę privalėjo žemės savininkai ir valstiečiai. Mokestis buvo lygus 1/10 teorinių pajamų. Ją mokėdavo grūdinių kultūrų ryšuliais ar grūdais. Dešimtinė buvo konfliktų XIV a. ir XV a. [[Lenkija|Lenkijoje]] priežastis. Dešimtinė išsilaikė net iki XIX a.: Galicijoje panaikinta 1848 m., Lenkijos karalystėje 1864 m.

 

 

Šiais laikais jį nurodoma mokėti kai kuriose [[protestantizmas|protestantiškose]] krikščionybės atšakose ir [[Baptistai|baptistų]], [[Tikėjimo žodis|tikėjimo žodžio]], [[Septintosios dienos adventistai|septintos dienos adventistų]] bendruomenėse. Jo apskaičiavimas ir sumokėjimas yra tikinčiojo sąžinės reikalas. Religinių bendruomenių lyderiai jo mokėjimo sąžiningumą tik netiesiogiai gali kontroliuoti ir įprastai tik paskatina mokėti ar sugėdina nemokančius. Už jo nemokėjimą kaip bausmę gali atsisakyti atlikti [[liturgija|liturginius]] patarnavimus.