Klaipėdos krašto konvencija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
-kategorija |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
Derybos dėl konvencijos prasidėjo [[1923]] m. [[kovo 24]] d. Paryžiuje. Nesusitarus Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos delegacijoms, konvencijos rengimas buvo perduotas [[Tautų_Sąjunga|Tautų Sąjungos]] Tarybai [[Ženeva|Ženevoje]]. [[1924]] m. [[sausio 15]] d. Tautų Sąjunga sudarė specialią komisiją, vadovaujamą [[JAV]] diplomato Normano Daviso. Komisija parengė galutinį konvencijos variantą. [[1924]] m. [[liepos 30]] d. jį ratifikavo Lietuvos Seimas, o [[1925]] m. [[rugpjūčio 25]] d. – [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Didžioji Britanija|Didžiosios Britanijos]], [[Italija|Italijos]] ir [[Japonija|Japonijos]] atitinkamos institucijos.
Konvenciją sudarė 18 straipsnių ir trys priedai: Klaipėdos autonomijos statutas, Klaipėdos uosto valdymo taisyklės ir Tranzito taisyklės. 2 konvencijos str. nustatė, jog [[Klaipėdos kraštas]] Lietuvos valstybėje bus atskiras autonominis vienetas, turintis įstatymų leidybos, administracinę, juridinę bei finansinę autonomiją. Lietuva įsipareigojo mokėti atitinkamą Klaipėdos kraštui priklausančią [[Vokietija|Vokietijos]] karo reparacijų sumą (6 str.) bei be sąjungininkų sutikimo neperleisti Klaipėdos krašto suverenių teisių jokiai kitai valstybei (15 str.). Visi iki [[1920]] m. [[sausio 10]] d. Klaipėdos krašte gyvenę Vokietijos piliečiai automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę, jei tik Konvencijos ratifikavimo dieną jiems buvo sukakę 18 metų (8 str.).
Krašto statutas nustatė Klaipėdos krašto valdžios organus bei jų kompetencijos ribas. Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos krašte buvo respublikos prezidento skiriamas [[ Klaipėdos konvencija formaliai prarado juridinę galią Klaipėdos krašte, kai Lietuvos Respublika [[1939]] m. [[kovo 22]] d. sutartimi grąžino Klaipėdos kraštą Vokietijai, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo.
|