Klaipėdos krašto konvencija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Bizonas (aptarimas | indėlis)
-kategorija
RGB (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 3:
Derybos dėl konvencijos prasidėjo [[1923]] m. [[kovo 24]] d. Paryžiuje. Nesusitarus Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos delegacijoms, konvencijos rengimas buvo perduotas [[Tautų_Sąjunga|Tautų Sąjungos]] Tarybai [[Ženeva|Ženevoje]]. [[1924]] m. [[sausio 15]] d. Tautų Sąjunga sudarė specialią komisiją, vadovaujamą [[JAV]] diplomato Normano Daviso. Komisija parengė galutinį konvencijos variantą. [[1924]] m. [[liepos 30]] d. jį ratifikavo Lietuvos Seimas, o [[1925]] m. [[rugpjūčio 25]] d. – [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Didžioji Britanija|Didžiosios Britanijos]], [[Italija|Italijos]] ir [[Japonija|Japonijos]] atitinkamos institucijos.
 
Konvenciją sudarė 18 straipsnių ir trys priedai: Klaipėdos autonomijos statutas, Klaipėdos uosto valdymo taisyklės ir Tranzito taisyklės. 2 konvencijos str. nustatė, jog [[Klaipėdos kraštas]] Lietuvos valstybėje bus atskiras autonominis vienetas, turintis įstatymų leidybos, administracinę, juridinę bei finansinę autonomiją. Lietuva įsipareigojo mokėti atitinkamą Klaipėdos kraštui priklausančią [[Vokietija|Vokietijos]] karo reparacijų sumą (6 str.) bei be sąjungininkų sutikimo neperleisti Klaipėdos krašto suverenių teisių jokiai kitai valstybei (15 str.). Visi iki [[1920]] m. [[sausio 10]] d. Klaipėdos krašte gyvenę Vokietijos piliečiai automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę, jei tik Konvencijos ratifikavimo dieną jiems buvo sukakę 18 metų (8 str.).

Krašto statutas nustatė Klaipėdos krašto valdžios organus bei jų kompetencijos ribas. Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos krašte buvo respublikos prezidento skiriamas [[Klaipėdos_krašto_guberantoriusKlaipėdos_krašto_gubernatorius|''gubernatorius'']], turėjęs teisę iš vietinių gyventojų skirti ''direktorijos'', kaip vykdomosios valdžios organo, pirmininką, vetuoti prieštaraujančius Lietuvos Konstitucijai įstatymus, direktorijos pritarimu sušaukti seimelį nepaprastajai sesijai ar paleisti jį anksčiau laiko. Direktorijos narius rinkosi jos pirmininkas. Direktorija privalėjo turėti seimelio pasitikėjimą, jos kompetencijai priklausė krašto atstovavimas santykiuose su Valstybės organais, teisėjų ir uosto direkcijos nario skyrimas, politinė ir ekonominė savivaldybių, Bažnyčios ir vietinio susisiekimo priežiūra, privalomų įsakymų ir policijos taisyklių leidimas. Įstatymus leidęs [[Klaipėdos_krašto_seimelis|''seimelis'']] buvo renkamas krašto gyventojų trejų metų kadencijai. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga etc. Prie seimelio kaip konsultacinis organas ekonomikos ir finansų reikalais veikė krašto Ūkio taryba.
 
Klaipėdos konvencija formaliai prarado juridinę galią Klaipėdos krašte, kai Lietuvos Respublika [[1939]] m. [[kovo 22]] d. sutartimi grąžino Klaipėdos kraštą Vokietijai, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo.