Karinė padėtis Lenkijoje 1981–1983 m.: Skirtumas tarp puslapio versijų

▲Prieš Lenkijos seimo sprendimą kaip argumentą pateikiamas kaip pasikėsinimas į gyventojų laisvę: opozicijos veikėjų internavimas, telefoninių pokalbių kontrolė, kariuomenė miesto gatvėse, trukdžiai keliauti (leidimai palikti miestą per komendanto valandą). Taip pat pateikiami kiti pavyzdžiai, kurie buvo nepriimtini:

▲*Nebuvo jokios karinės intervencijos iš Varšuvos sutarties šalių, o Karinė padėtis buvo įvesta norint išsaugoti Lenkijos Jungtinės Darbo partijos valdžią. 1981 m. gruodžio 8 ir 9 d. (ant šalutinio geležinkelio kelio [[Brestas|Breste]] gen. V. Jaruzelskis susitiko su maršalu Viktoru Kulikovu ir TSRS vicepremjeru Bajbakovu, kurių paprašė karinės pagalbos. Apie tai buvo kalbama gruodžio 10 d. [[Rusija|Rusijos]] komunistų partijos Politbiure. Rusai atsisakė V. Jaruzelskio prašymą ir buvo jam nurodyta pačiam spręsti problemas su opoziciją.

▲TSRS intervenciją į Afganistaną pradėta 1979 m. gruodžio 25 d. dar labiau padidino [[šaltasis karas|šaltojo karo]] įtampą ir nubraukė planus sumažinti karinį ginklavimąsi – 1980 m. JAV kongresas neratifikavo susitarimo, dėl strateginių ginklų [[SALT II]] ribojimo atsakant į TSRS invaziją į Afganistaną. Buvo didelė tikimybė, kad Karinės padėties įvedimas į Lenkiją sukels tokią pačią JAV reakciją, kaip ir kariuomenės įvedimas į Afganistaną, bus suprastas, kaip provokacija, pretekstas pradėti griežtesnes varžybas ir Europoje išdėstyti dar daugiau trumpojo nuotolio raketų, tuo dar labiau eskaluoti jau ir taip įtemptą situaciją.